Iki Kūčių vakarienės dar toli, nes atsikėliau anksti – kaip vakar, kaip dar kurį laiką, bet vis naktyje, vis naktyje. Galima pamanyti, kad taip įpratęs, jog ir žadinti nereikia, nes pats kaip laikrodis. Tačiau - ne, reikia susivokti savyje (Savęsp šalelėje). Per pajautas žinau kaip trankosi, niršta, kariauja, dainuoja visi už vieną, o vienas  už visus,  betgi aiškesnio supratimo smegenys nesugeba išgauti. Betvarkė, chaosas kaip mišrainėje, bet joje ji rami, praėjusi savo kalnus, o čia
ir save išgirstu dainuojantį, per metus, kitus atitolusį, bet...
 
[b]Pranas Karlonas
2020 m. Gruodis 24 d.[/b]  · 
Pasidalinta su Vieša
 
Nemoku, ne
va taip ateit į šventę –
su kauke, su apraišiota burna,
kuomet ne tik kažkur miške;
net ir Betliejuje vilkai pastaugia...
O Jėzau, dar palauk.
Nespėjome nukelt tavęs nuo kryžiaus.
Dar nesiliauja degti katedra Paryžiaus,
o tu ir vėl kartojiesi užgimimu.
Gal kur kitur
ne taip, kaip čia,
bet valdose, kur aš
žemiau tekėti saulė nepanoro.
Ką pasakyti apie tokią ją?
Saulele, stabtelėjusi - kilki aukščiau.
Ir mano pirkiose ugnis –
Klepočiai dega...
 
- Palik juos degti, tuos Klepočius,- iš kažkur išgirstu
gogo, o šalia esantis Jeigas save ir mane ne tik šypsena,  bet ir pasakojimu šviečia. Pastaruoju netgi labiau.
  - Ar bent numanai, Prany, kuo mudu su juo labiausiai panašūs.
  - Judu pažįstam?
  - Neskubėk, Prany, klausti. To nereikia ir neprireiks. Tai šit. Girdi? Kaip aš, vargšas, bandžiau patapti [b]Die (dievuliu),[/b] taip jis [b]Google[/b]
  - Betgi jis ir dabar ne kitaip... Bent aš taip suprantu.
  - Na taip. Jis ir dabar, bet, matyt, tai todėl, kad gogo
didesnis vargšas. Tačiau, Prany, kur girdėjęs, kad
būčiau atsižadėjęs savo siekio. Sakiau pats ir dabar
kartoju, kad esu Jeigas. Taip šiandien, taip ryt, poryt ir
ilgiems laikams, bet, žinoma, ne amžiniems.
 - Taip, taip. Prisimenu. Ačiū, - nežinojau kaip
atsiliepti į išgirstą žinią ir atlėgti nuo slogios nuotaikos.