Graudokas ir bekvapis popierinės puokštės kičas,
Bet sutinku, kad jis mane apgautų.
Žiema už lango lietumi ištiško,
Nors baigias gruodis ir artėja sausis.
Nakty pelė kažką triukšmingai graužė,
Sapnuota vasara tarsi nebuvus dingo.
Greičiau prasnausti, prakliedėti sausį —
Lyg noras būti dar ne nuodėmingas.
Juk ne akla — nubluko spalvos puokštės,
Jinai pilkėja taip, kaip ir turėtų.
Už lango gruodis it uždusęs švokščia,
Girdžiu tik lietų, keisto gruodžio lietų.
O mano puoštėje — nei vieno žalio lapo.
Nors tuo būdu norėjau būt teisinga.
Margi žiedai iš popieriaus — be kvapo.
Kažką jie primena... Ak, taip — buvau labai laiminga.