Įėjo, prisėdo šalia
Nerimas, nekviestas svečias.
— Per dažnas tu mano kieme...
Tos pačios pabodusios šnekos,
Kad liūdna vienam, neramu
Gyvenimo vieškeliais klaidžiot...
Gana tų tuščių kalbų,
Jau darosi neįdomu...
Eik, brolau, dar pasivaikščiot!