Tarsi traukinio ratai kala
Mintys gražios į smilkinį, žino,
Visagalis laimins karalius,
Kuris viltį kasmet gražina.

Su sniegu gal pareis, be sniego,
Nieko blogo ir nieko gero
Neįvyks. Meilės angelas miega,
Tarsi paukštis narve užsidaręs,

Bet pro grotas šypsosi, gera
Jį man tokį linksmą pamačius.
Dureles netikėtai pradaro,
Šiąnakt jis bus brangiausias svečias.

Ir nereikia daugiau jau nieko,
Šviesa trykšta ir bėga į gatvę.
O langai namų – tamsūs, miega
Paprasti – pajutę pilnatvę.

Mintys, tarsi garvežiai, ūkia,
Laimę sveikina – lanko kiemą,
„Dar pabūkim geri, pabūkim“, –
Žvilga blynas – pilna mėnesiena.

Žvilgsnio kampą apšviečia, gera
Sidabrinėj versmėj pabūti.
Kerpa dangų, išbarsto švarų
Polėkį, „eik jausmu jį apsiūti.

Raštą varstyki, kalbink raštą,
Apdainuok, kad nepasimirštų“.
Tad prisėdu ant dangaus krašto
Ir užgroja visu dešimt pirštų...