Taigi, gavau užduotį iš slaptų Vokietijos tarnybų išsiaiškinti, kas yra tas Pijus Paškė. Kadangi aš pats lietuvis, be to, mėgstu giliai knistis, tarnybos tą žino, o vardas Pijus jokiu būdu ne vokiškas, tarnybos atkasė, kad tai grynai lietuviškas vardas, todėl ir kreipėsi į mane. Pagrinde juos domino Paškės integravimosi į vokišką diasporą tikslas. Ta prasme, jis lyg tai labai stengiasi dėl Vokietijos, puikiai pasirodo, netgi pirmauja pasaulio šuolių nuo tramplino taurės varžybose ir lenkia, įsivaizduokit ne tik austrus su jų Kraftu priešakyje, bet net grynakraujus vokiečius su tokiomis nekeliančiomis abejonių pavardėmis kaip Velingeris, Geigeris, Eizenbichleris ir taip toliau. Lyg ir viskas gerai, žmogus stengiasi, kelia Vokietijos prestižą, bet turi keistą pavardę. Kodėl jis tai daro? Ar nėra čia kokių priešiškų žvalgybų veikla.
 
Tai aš ir turiu dabar išsiaiškinti. Nekalbėsiu apie finasinę šio reikalo pusę, tegul tai lieka komercinė paslaptis, nes kitaip Lietuvos finansų institucijos kaip grifai prie nudvėsusio buivolo rinksis po mano langais. Tarkim, aš dirbu už ačiū, vokiškai tai skamba gratis, kostenlos ir panašiai.
 
Tad nedelsdamas ėmiausi darbo ir atkasiau archyvuose, kad pavardė Paškė, kitur dar vadinosi Poška ir kitos kombinacijos, tikrai yra lietuviškos kilmės. Dažnai šita pavarde besivadinę žmonės buvo bajorų kilmės ir tarnavo savo kunigaikščiams arba genčių vadams. Ir jie tikrai nebuvo eiliniai kareiviai. Ne, visi Poškai arba Paškės garsėjo savo išsimokslinimu, todėl prie dvaro užimdavo etmonų ar kaip kitaip tai vadinosi pareigas. Jei prilyginti mūsų laikams, tai galėtų būti tipo patarėjai, padėjėjai ir panašiai. Taigi, Paškės patarinėjo visais klausimais, tiek finansų, nes išmanė kreditą ir debetą, tiek karybos, nes žinojo pulkų išsidėstymą, brigadų sąvoką, flangai, avangardai ir panašiai. Taip pat mokėjo kalbas, bent jau visų kaimyninių šalių. Labai vertingi specialistai buvo, tokių nesiųsi dykai mirti nuo ieties ar kalavijo.
 
Ir visgi, kaip žinome iš istorijos, vokiečių kryžiuočiai galų gale pasiekė savo – privertė lietuvius pasikrikštyti ir garbinti Jėzų. Paškes tai giliai įskaudino ir jie prisiekė kada nors vokiečiams už tokią niekšybę atkeršyti ir perdavinėjo iš kartos į kartą tą gilią neapykantą vokiečių nacijai. Kaip žinia, po vokiečių invazijos, vėliau lietuvius užkariavo lenkai ir Paškės prisiderindami prie situacijos persivadino Paškevičiais, paskui rusai, Paškevičiai tapo Poškovais, tada vėl lietuviai ir Poškovai trumpino pavardę į Poška arba Paškė. O užduotis, tai yra atkeršyti vokiečiams, visą tą laiką, šimtmečius vis buvo perdavinėjama iš kartos į kartą, tėvai sakydavo vos gimusiam sūneliui: žinok, Pijau ar bet koks kitas vardas, vokiečiai mūsų priešai, kada nors įsigauk į jų gretas, gerai užsimaskuok ir paskui atkeršyk, padaryk ką nors. Aha, atsakydavo kūdikis ir dar energingiau traukdavo motinos pieną, persunktą neapykanta vokiečių tautai.
 
Taip ir atsirado Pijus Paškė Vokietijos šuolių su slidėmis rinktinėje. Labai gerai šokinėjo. Komandos draugai džiaugėsi, nežinodami, ką Pijus iš tikrųjų rezga. O Pijus galvojo, ką gi aš galiu padaryti? Kad nors varžybos vyktų arčiau Bundestago, tada bent galėčiau įskrieti į pagrindinę salę  ir nukauti keletą deputatų slidžių smailais galais. Bet varžybos visada vyksta toli nuo valdžios institucijų, prisibijo valdininkai atletų. Gal man laimėti tą taurę ir paskui suskaldyti ją į trenerio Hornchakerio makaulę? Per silpnas kerštas, galvoja Pijus.
 
Taip jį bemąstantį ir pastebėjo Kraftas. Na tas iš austrų komandos, Štefanas. Ei, Pijau, ko taip susimąstęs?
Ai, geriau neklausk, Štefi. Nežinau, ką man su ta taure daryti, kai laimėsiu.
O tu laimėsi? Tikrai?
Net neabejoju.
Dabar jau Kraftas išsigando, o kas bus jei jis tikrai laimės? Juk jis ne vokietis. Kraftas kaip tikras austras jau buvo pasiguglinęs ir nustatęs, kad Paškė lietuvis. O pakenkti vokiečiams Štefanui labai knietėjo, vis tos istorinės nuoskaudos. Bet juk tada labai gerai, galiausiai priėjo išvados austrų sportininkas. Kaip tik per taurės įteikimo ceremoniją jis išeis su viešu pareiškimu ir paskelbs pasauliui, kad pergalė yra ne Vokietijos, o kažkokios atsilikusios ir paskutinės pasikrikštyjusios valstybės, kurios net nėra gaublyje pažymėtos. Tai štai, kur atvedė besaikis Vokietijos liberalizmas, sušuks Kraftas ir paleis vieną savo slidę į taurę.
 
O gal geriau parduoti informaciją Štaziui, ar kaip ten dabar vadinasi ta jų žinyba. Anksčiau, prie Krafto žemiečio ta žinyba turėjo aiškų ir lengvai įsimenamą pavadinimą – Gestapas. Įdomu, kiek vokiečiai man už ją sumokės? Skaičiavo Štefanas, o Paškė palydėjo jį akimis, nustebęs, kad tas taip staiga atsijungė nuo pokalbio. Ką norėti, visi jie ir austrai, ir vokiečiai labai netolerantiški ir priešiški mano tėvynei. Einu ir tyčia nušoksiu labai arti, tegul jie visi pasiunta iš pykčio.
 
O aš perdaviau visą šitą info žinyboms, suvalgiau kotletuką, už kurį pats ir susimokėjau, čia jei mane kas nors norėtų apmokęstinti, ir parėjau namo.

Beje, prie info pridėjau savo trigrašį, ta prasme, parašiau, kad nežinau, ar gerai jūs padarėte, gerbiami vokiečiai, kad prieš aštuonis ar kiek ten šimtus metų atėjot į Lietuvą ir atnešėt Kristų ant pagaliuko. Oi nežinau, ką dabar tas Paškė sugalvos, nežinau. Jei tai liestų mane, tai galiu pasakyti, kad Jums, gerbiami germanai, šakės, tai yra kapiec, o tiksliau kaput. Darykit išvadas.
 
Tai tiek žinių iš Vokietijos.