Vis dar tikiuosi sutikti Albertą Vitartą, tačiau ar pavyks ar ne, tiesą tariant – nedaug paisau, nes pats toks poreikis tik dėl geresnės nuotaikos. Labiau įdomu, kad jis neužsimiršęs nuo išgirstos žinios, kai šis vyras, esą, taip taręs:
  „Kad visa tai suprasčiau, akademike, turiu vienu metu būti dviejų būsenų – ir blaivus, ir girtas“.
  – Dažnai mes tokie ir būname – kokios yra  mus sudarančios dalelės, tokie esame ir mes, – išgirdo A. Vitartas neskubų akademiko sakymą. Suvokiu, beje, kad tokio atsako jam būtų pakakę. Netgi ir dėl to, kad iš jo nelauktai pajautė akademiko artumą, apmąstant girto būseną, o svarbiausia nesikuklinantį apreikšti tai viešumai. Bet, bet minutėlei – ša! Regis, kad akademiką išgirstu ir aš.
  – Jeigu kvantinis susietumas sieja daleles, kodėl turėtų nesieti mūsų gyvų ir mirusių – kūno ir sielos,- lyg tikiu, kad girdžiu jį, lyg abejoju tuo, bet laimingas, kad sau mintyse pasilikęs jo [b]„Jeigu“,[/b] pasirūpinu pasakyti, jog tikra, kad šį akademiką geriausiai žinau kaip Joną Grigą. Susitikimuose su juo nėra nei nusakyto laiko, nei vietovės ar vietos joje. Savaime susitinkam, savaime apie kažką šnektelėjame ir niekuomet neatrodo, kad galėję ar galėtų būti kitaip. Visąlaik – o ir šį kartą – keliu kuo aukščiau kepurę ir kuo žemiau lenkiu galvą tokiems pasibuvimas, kurie savo turiniu nesikeičia – taika kūne, taika dvasioje.
  – Ir vis dėlto Viešpaties keliai nežinomi, – ūmai toptelėjo galvoj ir tuoj pat it kažkas belstų į duris ir aiškintų ar aiškintųsi:
  – Sakai, „toptelėjo“, Prany. Gerai, kad dar galvoje. Gal   pabandyk savo keliuose prisiminti, kada mane matęs paskutinį kartą. Ar ne tuomet, kai sudegė Paryžiaus katedra – į pelenuos sukrito, nuodėguliais išsimėtė? Ar ne tuomet ir aš tavo  atmintyje panašiai?
  Nesmagu buvo iš jo išgirsti save tokį, tarkim - nesumeluotą, bet dar skaudžiau dūmoti, kad negi dėl to praradau ar prarandu kažką sau labai reikalinga. Negi savo dievulį? Ir kojos – it be kojų būčiau. Ir rankos – it be rankų būčiau. Prie ko priglusti ir kaip? Suprantu, kad ir atmintis nudingsta ir vėlgi neatsiklausiusi, kaip ir kur jai būti.
   – Ir vis tik, Prany, net ir dievai miršta ant kryžių, bet, deja, net ir jų mirtis netikra. Mane priglausti siūlėsi archyvai, muziejai, bet – ne. Paprašiau, kad pastatytų mauzoliejų.
   – Mauzoliejų?
   – Juokaudamas taip, – atsiliepė jis, bet juoktis nesiteikiau. Krūtinėje kažkas draskėsi, nepanoro būti taip, kaip ten yra, o visumoje ir man, taigi kaip kūnui ir dvasiai nesinorėjo bent kiek tokiu būnant ilgiau užsilikti.
  – O štai tokiu? – įsiterpė į savijautą klausti ir nebuvo laiko nei nusistebėti, nei pasisveikimo žodį tarti; buvo akivaizdu kaip žodis virsta kūnu ir tai buvo jis, dienoraštis, ilgai krutintas, judintas, sūpuotas, nešiotas ir visaip kitaip puoselėtas ir... ir štai ar ne apiplyšėlis, ne vargšas? Ar ne Leninas?   
  – Kas atsitiko, kad toks su... su... suvargęs? Žemės  trūkta? Man irgi iš po kojų ji nunyksta. Regis einu einu, o šventorius kaip po kojomis, taip po jomis. Visas  akiplotis juo užimtas. Nors tiek čia jo ir tėra. Vištai perskristi, bet ar jai to reikia.
  – Taip, taip,  tai aš Die (dienoraštis). Ir ne mano  nuopelnas, kad esi išsižadėjęs Die (dievuliu) vadinti. Bet [b]jeigu[/b] kvantinis susietumas sieja daleles, leidžiu tau jas vaizduotis kaip dulkes. Tai didesnių nesusipratimų tarp Pranio ir jo dienoraščio neturėtų būti.