Erdvė erdvei nelygu. Šįkart tokią jų įvairovę nusakau ne pagal dydžius, tūrius, kitokias fizines  apraiškas; taip tariu, rodau į jų įvairovę pagal savo pajautas. Nemanau, kad tokį labai neapibrėžtą, suveltą dalyką kaip erdvė galima būtų iškalbėti per žodį, bet mėginu, bandau ir bent sau atsargiai prisipažįstu, kad darosi įdomu. Atsirado poreikis atidžiau apžvalgyti, apčiupinėti ir patį save, vis dažniau iškalbant, kad, žmogau, ir nuo jos, nuo erdvės nepabėgsi kaip nuo savęs.
  – Kaip, kaip?.. Nepabėgsi? Tačiau jeigu taip, tai kur, žmogau, anksčiau buvęs, – sakau ir klausiu lyg iš pašalės, tačiau atsakymo nelaukiu. Žinau, kad niekas man nepadės, nes tai taip nenauja, kad ir pro užmerktas akis matosi, bet ar daug kam į galvą. Kad ir man? Lengviau erdvės nepaisyti ir parodyti kaip į tuštumą, kaip į... nieką, negu susikaupus  užsiimti jos apžvalga, bent pabandžius suvokti, kam  ji tokia reikalinga. Kita vertus neatrodo sudėtinga suprasti, kad be jos, be erdvės  – nei krust, nei per grūdą kilstelėti, paaugti, pajudėti neįmanoma. Absoliuti stagnacija.
  – Na jau, na jau, Prany, girdžiu, kad samprotauji apie Erdvę ir rodai į ją kaip tuštumą, kaip nieką. Ė-hė-hė! taip neskanu, kad regisi ne tave mąstantį, Prany, girdžiu – regiu, o žvengiantį žirgą Ygagą. Gerai kad bent retkarčiais prisimeni. Dar vis laukiu, kad Erdvę išjausi kaip Dievą. Negi ir pajautos nepadės?
 – Ar ir vėl aš čia pats sau taip? – tikiu ir netikiu, tačiau šį kartą ir Dievas šyptelėjo.
 – Tai aš, Erdvė, išreiškusi tave povyza, atvaizdu, portretu,  nuotrauka, paveikslu, abrozdėliu. Kalnai  jau pereiti ir nekniauk, nebūk kačiukas. Anam ir čia tenka peles gaudyti. Beje, nemanau,  kad pajautų negebėtum iškalbėti per žodį, bet tiesa, kad kalnus perėjus dar reikia ir vandenis perbristi.
  Pajaučiau, kaip liežuvis, suspėjęs tarstelėti “duok Die, duok Die“ burnoje prilipo prie gomurio ir buvo miela patikėti, kad Erdvei dar nepabodo ilgiau užsilikti povyzoje, kuomet aš joje ne tik kaip Pranys; kaip Pranas, Pranucis, Pranciškus irgi ten.
  – Kaip Františekas irgi ne kitur, – neužmiršo priminti Erdvė, kad net sunerimau, jog nepašauktų Želigovskiu.
  – Jeigu reikėtų tai šaukčiau  Liucijanu, irgi vardu jo šaukčiau, – žinią žodžiu kaip šypseną siuntė Erdvė ir iš tiesų matėsi, kaip pajautose įsišviečia  jonvabalių žiburėliai. Tokioje būties apytakoje, jos bruzdėjime, sujudintame advento, laikas jau išmokęs netiksėti laikrodžiais. Jis čia tiesiog  yra ir tiek pakanka, kad visa aplinka išjaustų jo esatį.. Suvokiu, kad jaukesnės būties  paveikslas dar meistraujasi, dar taposi, dar būsiąs  kitoks negu yra, tačiau man ypatingesne apraiška patapo, kad pirmą kartą susiruošiau apvaikščioti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio oro uostą būtent tuomet, kai nei žinojęs, kur jis yra, nei ką nors apie jį girdėjęs. Žinau, kaip tai juokinga, nesolidu ir vis dėlto:
[i] Kur jis? Kur jo ieškoti?[/i] 
   – Redaktorius pargrįžo. Ar girdi? Sakau, redaktorius  sugrįžo. Šiukšlių bus dar daugiau, – atsiliepė Die(noraštis) ir, mestelėjęs suglamžytą popieriaus lapą, prikergė, – Čia asmeniškai tau. Skaityk.
  Nepaskubėdamas išsilyginau suglemžtą popieriaus lapą, tačiau teksto skaityti neprireikė, kadangi prisiminiau jį ir tai buvo džiugi žinia ir pretekstas patikėti, kad dar vis egzistuoja galimybė su savo praeitimi pasibūti pasitelkus atmintį. Įrašas gi lape liudijo:
 
Rašykite be baimės.
Taip rašiau ir aš.
Mane iškentę,
iškentės ir jus,
atėjusius jau po manęs.
Na, o kol kas 
užtenka įsiminti,
kad rašiau tik TAU.
Kantrybės popieriaus visiems linkiu
ir sužinoti, kad ne tik dievai
gražiai išmoksta
raidėmis į Žodį tarti 
2012-04-21
 
[b]Telydi
.........mus
...............sėkmė
........................NAUJAME
........................................tūkstantmetyje!!! [/b]