Atsisėdus šalia tavęs, geismo žaltys ėmė rangytis manyje sūkūriais. Slėpiau gašlų troškulį nereikšminguose juokeliuose. Gerbiau tave, jutau tavo sielos trapumą, bet kipšas minkė į mano ausies būgnelį šventvagišką mantrą. Išėjau dar nepasibaigus vakarėliui, kada žavioji namų šeimininkė pateikė svečiams arbatą, užbaltintą sojos pienu. Su tavim atsisveikinome šiltai, bet lyg per stiklinę sieną.
Šlapiu grindiniu myniau pavasario purvą, tikėdamasis pabėgti nuo savęs. Naivu mano amžiuje, ar ne?
Įėjęs į vienatve apsunkusį mažą butelį, įkritau į nutrintą fotelį ir užsimerkiau. Likęs vienas su nuodėmingomis mintimis, plėšiau nuo tavęs drabužius, slydau drėgnu bučiniu link tavo gležnų pirštų galiukų. Staiga susivaldžiau, atmerkiau akis. Drebančia ranka įsipyliau į taurę viskio. Gurkštelėjau. Nudegino gomurį. Atidaręs mažą kamodos stalčiuką, pastvėriau prakaituotais delnais rožančių ir ėmiau be paliovos krutinti lūpas:
... "Viešpatie, atleisk mūsų nuodėmes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." Užmerkiau akis, kad galėčiau geriau susikaupti maldai, o vaizduotė lyg kobra drąskė nuo tavo kūno lengvo žiuržeto palaidinukę...
Aprūkusioj palubėj įkyriai zvimbė musė. Pro pravirą langelį brovėsi gatvės šurmulys.
Po šimts pypkių! Viskuo kaltas tas prakeiktas pavasario sugrįžimas. Juk aš gerbiu tave kaip bičiulę, be to mano statusas to neleidžia daryti. Ko gero tai Adomo silpnumo kaltė, kuri iš kartos į kartą persiduoda vyrams.
- Nesu belytis, Viešpatie, aš vyras! - sušukau tą akimirką.
Tačiau Adomo paveldėtas silpnumas smaugė lyg nuodinga gyvatė. Prisiekiu visais šventaisiais - aš nekaltas, bet nesigėdijau savo nepadorumo. Atvirkščiai, aš mėgavausi tuo.
Įjungiau grotuvą. Bacho bažnytinė muzika glostė kiekvieną mano kambario sieną, šliaužė grindim, mirkė apdulkėjusius baldus. Gurkštelėjau dar viskio. Vėl it nakties šmėkla, grįžo vizija. Pirštais švelniai braukiau per tavo nuogas krūtis, tarsi persiko vaisius tavo bučinys nuodėmingai prigludo prie mano karštų lūpų...
Nakties veidrodžiui suskilus į tuštumą, tu atsidavei man ir aš paėmiau tave šiąnakt iliuzijų besvorėje plokštumoje.
Žinau, kad tai šventvagiška, silpna, galų gale nuodėminga, bet kad ir kaip bebūtų keista - nesigailiu.
Žinau. Man atleis tik Dievas, todėl nedrįstu prašyti tavęs atleidimo.
Mano miela bičiule, šią išpažintį negaliu patikėti klebonui. Jis ir taip mane išnaudoja. Visus metus prastovėjau prie duobių, išlydint parapijiečius į paskutinę kelionę, kai jis tuo tarpu atlikinėjo vestuvių ir krikštynų apeigas.
Todėl, mieloji, leisk šią išpažintį patikėti tau. Nesitikiu susilaukti tavo palankumo, tačiau patikėjęs tau visa tai pajutau kokie mes esame artimi kaip bičiuliai.

Su dievu.

Tavo bičiulis kunigas Aurimas