Ko dar?
Maniau, kad savo kiaute aš esu saugi —
Galiu stebėt pasaulio vaizdinius tarsi spektaklį scenoj,
Kad n - tą rudenį gėlynai nenuvys
Ir nesuplūs į valandą daug kartų tirpę žiemos.
Tereikia žvilgsnį plaut saikingai, bet dorai,
Nerėkt, neširst, kad nepažirtų šukės,
Turėt kantrybės — gal nuslops gaisrai,
Manęs — žiūrovės — skrusti nesučiupę.
Bet pajutau, kaip aš pati smilkstu,
Kaip laižo liepsnos, pelenai kaip byra
Nuo tų matytų n-tąkart vaizdų,
O mano kiaute pripustyta žvyro.
Spektaklis baigiasi kaip tragiška drama.
Prašiau kartojimo? Dievai to nenugirdo.
Jaučiuos saugiau veiksmų belaukdama,
Tegul žydėjimo paties menkiausio virbo.
Juk jau išmokau pamokas visas —
Ne stvert glėbiais ir mylint kaip paleisti.
Jaučiu liepsnas, kaitrios būties liepsnas.
Ko dar dievų prašyti? Ko dar geisti?