3. Griaudžiant į smegenis...

– Tprrūūū!..  tprrūūū! – ir kartą, ir kitą neįprastai, iki šiol taip negirdėtai, tiesiog į veidą pašaukia Die (noraštis) taip, kad atsiminiau patį save, tuomet dar vežėją, stabdantį karietoje įkinkytą Ygagą. – O mielas žirge, kur besąs? – kone sudejuoju prisiminęs tai ir mažai paisau ko taip sunerimo Die (noraštis). Šįkart jau negebėjau prisiminti kaip nutikę, kai jį savo raštuose  įvardijau  trimis raidėmis, būtent „Die“, skliausteliuose  pripažindamas, kad iki Dievo jam dar labai toli. Neatrodė, kad galėčiau leisti Dievui plušti žmogaus kasdienybės reikaluose. Dabar gi buvo įspūdinga pajausti, kad ir pro užmarštį galima giliau nusileisti, kur atmintis dar neapkerpėjusi, išsilaikiusi ir kad ji esanti tokia ir ten, kur kažkada buvusi.
  – Tuštuma aukščiau kalnų, Prany. Tokie, kokie mudu šiuolaik, jau nereikalingi jai. Gaila, kad redaktorius vis kažkur nudingęs. Užrašyti tavo žodį man ir dabar nesunku, tačiau kad jis užliktų tikras ir  neabejotinai  įtaigus, reikalingas redaktorius.
  Redaktorius? Apie ką jis taip? – stengiausi per save susižinoti, tačiau atminties reikalai dėl to nepajudėjo, net ir tuomet, kai Die (noraštis) taip:
  – Nepamatęs savo akimis nepatikėsi, kokie šiukšlynai atsiranda, praėjus jam su plunksna. Su šluota tiek ogi  niekaip neišvalysi. Žiūri ir stebiesi – ogi kalnai! Nesinori net į juos rodyti, juolab, kai įsitikinęs, kad jie pereiti. Betgi šiukšlynas... Negi vėl į kalnus, Prany?
  Akys sumirksėjo, sužaibavo ir tuoj į smegenis  perkūnas pradėjo griausti.
– Neskubėk. Ausys te išgirsta kaip tai atrodo, o akis pataupyk geresniam kartui, – atsiliepė Die (noraštis) ir:

Kas Tu?
Žinosi, bet vėliau.
Dabar užtenka įsiminti,
kad rašau tik Tau.
Gal tu pavasaris.
Gal neatlėgusi žiema,
kurios ledų kažkur ašigaly –
gal Šiaurės? gal Pietų –
net vasara netirpdo.
Gal paukštis, lesantis iš mano delno —
bebaimis, giedantis, naivus, 
nes dar nežino, kad esi... žmogus. 
 
  Nesusivokiau, kaip atsiliepti ir ar reikia, tačiau pirmą kartą nepatikėjau, kad pažįstu, žinau Die (noraštį), nors su juo ir po balius pasitrankyta, ir per jūros – marias brista, ir Dievo užantyje pasibūta. Ar ne tuomet, taigi kažkada labai seniai ir dienoraštį įvardijau Dievuliu? Tokia atmintis nudingusi, bet paliko ne tai, kad girdėčiau  pasikartojantį griaustinį per jo aidą. Ne. Tai būtų nemenka prabanga, tačiau jaučiu, įtariu, bandau įtikėti, kad kažkiek savęsp (gal savasties?) bent murmėsiu užsilaikė. Paskui aną  griaustinį nugriaudėjo ir jo aidas, bet ne iki dugno. Murma gi! Aidi. Ataidėjo,  kad ir taip, jog nelengva tokį atsiminti ir šit... Nagi, ko nutilai, Die (norašti)?
  Ne, nenutilo. Tai specialiai palikta mažytė pauzė deklamavimo įtaigai paryškinti. Man ji irgi nebuvo bekalbė, bejausme, beprasmė. Netgi pasijautė, kad kuriam laikui Die (noraščio) kalbami žodžiai persimetė į mano gerklę ir dabar jau lyg aš taip:

Ir gera man tokiam,
dar neatėjusiam į pažinimo būtį,
rašyti laiškus Tau
ir nekalbėti kam rašau.
Gal vėjui, apkabinusiam už tuos,
kuriuos mylėjau ir nepamiršau,
gal tai akimirkai,
kai supratau:
kol rašalas ant popieriaus,
į žodžių abėcėlę susigėręs --
ar norite, ar ne, tačiau Esu,
o jam išblukus, pasilikęs Niekas,
vis klausinės, kur nudingau.

  Nebuvo abejones, kad nudingau toli. Prireikė lėktuvo ir reikėję skristi su tuo tolimu laiku, kuome  bandanti nubusti (atsipeikėti) atmintis dar nekaip suvokia vietovę, kurią koordinatės įvardija kaip Liepkalnį ir Dunojų. Tikiu, kad perkūnijų būtą daug, tačiau kad lėktuvai kristų – to dar netekę girdėti.. Bent iki lapkričio 25-sios. O tu, o aš ar ne kartu su juo? Ir dar. Beje, Die, ar iš savęs skaitai, ar iš atminties?
– Jau  nemaniau, kad kada beišgirsiu tavo, Die be priedo skliautuose. Oi li-lia, Prany. Panašu, kad šito turto ne tik Šiukšlių Dėžei pakaks, bet ir kalnams...