Drėgnos ir graudžios lapkričio snaigės,
Pasimetusios krinta tarp medžio šakų.
Ruduo rudenėlis išeidamas baigia
Su laukais atsisveikint po aibės darbų.
 
Suarti dirvonėliai, nuglostytos pievos,
Net ąžuolo lapai sukloti žemai,
Tik skroblas neleido nuplėšti nė vieno,
Senas drapanas savo saugo tvirtai.
 
Duris užrakino sušlapusi žemė,
Palikusi sergėt ją gruodžiui šaltam.
Su juo ir žiema metus kitus veria,
Gražiausias šventes į namus nešdama.
 
Sustojęs mąstai — tau liūdėti ar džiaugtis?
Ilgu bus sulaukti dienų šiltesnių.
Artėja Naujieji, dar kovas negreitai,
Dar teks išbraidyti kelią pusnių.
 
Drėgnos ir graudžios lapkričio snaigės
Žandu nubėga mažu lašeliu.
Vėjui papūtus, virš stogo skraido,
Lyg nusileist vis dar būtų baugu.