Demono vaikas VI-11
– Kur aš? – slogiu balsu savęs paklausė Gordonas. – Kodėl čia taip tamsu?
Jis pabandė atmerkti akis, tačiau vokai buvo per daug sunkūs ir pro juos neprasiskverbė jokia šviesa. Kūnas atrodė toks lengvas, tarsi skrajotų nesvarumo būsenoje, nors dar prieš akimirką jis kovėsi su Melburnu ir jo pasamdytais sargybiniais. O su jais buvo ir Agnesė... Taip, Agnesė, jam reikėjo grįžti pas ją ir padėti, kitaip ji ir vėl paklius į Tasdaro nagus, juk Eliza išvyko į Dvasių karalystę ir padėti negalėjo. Melburnas jai kažką padarė, tik kol kas nebuvo aišku ką, ir tai tik dar labiau neramino.
Galiausiai Gordonas prisivertė atsimerkti, tačiau suvokė esantis ne Arelos namuose, o tuščioje beribėje erdvėje. Nesuprato, kas čia per vieta ir kaip į ją pateko, bet privalėjo kuo greičiau ištrūkti ir grįžti į kovos lauką, tad ėmėsi ieškoti bent menkiausio šviesos ruoželio. Jis turėjo kažkur būti, Gordonas žinojo. Išeitis visada yra.
– Pabusk, – staiga galvą persmelkė pažįstamas švelnus balsas. – Tavo kūnui gresia pavojus...
– Fantazija? – žynys nustebęs kelis kartus sumirksėjo, bandydamas įžiūrėti ją tamsoje.
– Tu privalai įveikti Melburną ir skubėti Arelai į pagalbą, kitaip ji neišsigelbės, – deivė atsidūrė prie pat jo ir atsargiai palietė jam skruostą. – Nenuvilk ir Godos, jai taip pat tavęs reikia...
– Žinau, – sukuždėjo Gordonas, neatitraukdamas akių nuo deivės veido. – Bet Melburnas mane...
Jis uždėjo ranką ten, kur prieš tai į šoną susmigo kalavijas, bet žaizdos nebebuvo. Ar tai reiškia, kad pas Fantaziją pakliuvo tik jo siela? Bet kodėl? Kodėl ji pasikvietė jį čia tokiu gyvybiškai svarbiu metu? Ar tik tam, kad pasakytų, kas ir taip akivaizdu?
– Šiuo metu tavo kūnas per silpnas kovoti, bet man reikia, kad pasistengtum, – toliau kalbėjo deivė, ir jam pasirodė, jog jos balsas šį kartą skambėjo kur kas liūdniau nei įprastai. – Dievai neturi teisės kištis į žmonių gyvenimą, tad galiu tave tik paskatinti, nepamiršk, kad vis dar esi man reikalingas.
– Tuomet kodėl negalime sugalvoti kito būdo, kaip man gauti naują Žynių simbolį ir nereikėtų aukotis Godai?
Jis atrodė be galo nusivylęs ir jau visiškai praradęs viltį, nes per užgriuvusias nelaimes negalėjo susitvarkyti su savo bėdomis, bet deivė į klausimą atsakyti neskubėjo, laikydama rankas jam ant skruostų. Tai buvo įprastas jos judesys, tarytum tokiu būdu bandytų parodyti savo rūpestį ir meilę, bet Gordonas niekaip neįstengė prie to priprasti. Pastaruoju metu ji buvo per daug švelni, ir tuo pačiu per daug iš jo norėjo, o jis jautėsi vis labiau pavargęs, troško bent trumpam atitolti nuo visų slegiančių problemų, nors žinojo, kad tai neįmanoma.
– Mums nereikia jokio kito būdo, nes tėra tik vienintelis veiksmingas, – galiausiai prakalbo Fantazija.
– Bet kodėl man? Kodėl taip turėjo atsitikti būtent man? – nuleisdamas akis slogiai paklausė Gordonas. – Tiek daug kartų girdėjau tave sakant, kad Godai pavyks atlikti savo darbą, bet kaip man tuo tikėti? Neturėdamas savo simbolio nebegalėsiu pilnai išnaudoti senojo galios ir įveikti man skirtas kliūtis, kaip susidorosiu su Melburnu ir apsaugosiu Arelą? Man reikia naujos lazdos dabar, neabejoju, kad savomis rankomis galėtumėte ją sukurti, jei tik norėtumėte.
– Tu teisus, – neketindama prieštarauti sutiko deivė. – Bet žinai taisykles, antrą kartą jų nekartosiu.
– Tuomet kodėl Žynių pergamente niekada neįrašėte, kad žynys turi perduoti lazdą savo palikuoniui? Tada būtume kažką sugalvoję anksčiau.
– Kiekvieno žynio kelias vis kitoks, mano mielas Gordonai, – su skausmu veide nusišypsojo Fantazija. – Ne visų žynių palikuonys eina tėvų keliu ir taip pat tampa žyniais, o kadangi Goda pasirinko eiti, turi perimti tavo simbolį ir sukurti naują.
– Tai nepaaiškina, kodėl pergamente tai nebuvo paminėta.
– Suprantu, kokie klausimai tave kankina, bet neįmanoma nuspėti, kaip nutiks kiekvienam žyniui, nes simbolių perteikimas einančioms kartoms būna vis kitoks. Kartais taip nutinka, kad simbolis pats suranda ryšį su naujuoju šeimininku, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai žynio palikuonis su tėvų lazda ryšio visai neberanda ir jam tenka kurti naują sau pačiam. Viskas kur kas sudėtingiau, tad nenorėdami, kad žyniai panikuotų, apie simbolius pranešame tik tada, kai matome tikslią situaciją. Štai kodėl naujuose pergamentuose to neužrašome ir prašiau tavęs susirasti senąjį. Aš jau pakankamai tau padėjau, parodžiau, kuriuo keliu eiti, dabar turi pasistengti pats.
– O kaip su Vyriausiasiais žyniais? Kaip atrenkami jie? Juk negali tapti visi, kurie kandidatuoja, ar ne?
– Mes išsirenkame pačius gabiausius ir priskiriame jiems karalystes, kuriose jie turės dirbti. Aristėjas jau nuo pat jaunystės svajojo būti Vyriausiasis žynys ir atkakliai siekė savo tikslų. Žinojome, jog jūs pažįstami nuo vaikystės ir tikėjomės, kad kartu jums bus lengviau dirbti, dėl to ir pasiuntėme jį į Šešėlių karalystę. Visi kiti, kurie nebūna atrinkti, dar turi galimybę tapti paprastais žyniais.
– Bet ar tiesa, kad yra ir Aukščiausiasis žynys? Girdėjau, jog Azara viena jų...
– Taip, Aukščiausiasis žynys užima patį aukščiausią postą, ką ir sako jo vardas, bet toks žynys gali būti tik vienas, o jam mirus ar pasitraukus išrenkame kitą. Dažniausiai tai būna vienas iš Vyriausiųjų žynių, bet pasitaiko ir išimčių, priklauso nuo to, kiek kiti žyniai mums pasitarnauja.
– Atleiskite, kad pastaruoju metu nepasitarnauju jums tiek, kiek norėčiau... – liūdnai apgailestavo Gordonas.
– Dėl savo padėties kol kas esi atleidžiamas nuo pareigų, tad gali dėl to nesijaudinti, tavo darbus puikiai atliks kiti žyniai.
Fantazija iš lėto atsitraukė, o Gordonas pagaliau pakėlė akis. Nors ir būdama tamsoje, deivė švytėjo sidabrine šviesa, tarytum būtų iš jos gimusi, tačiau vos jai atsitraukus juos gaubianti šiluma pamažu nyko. Visur kitur vis dar tvyrojo ta pati tamsa, ir žynys nesuprato kodėl, juk įprastai jiems susitikus viską supdavo akinanti šviesa. Nuojauta kuždėjo kažką negero ir širdis suspurdėjo iš nerimo. Gal tai ženklas, kad greitu metu nebeįstengs susisiekti su dievais?
– Privalai paskubėti, – tarsi perskaičiusi jo mintis prakalbo Fantazija. – Prašau, grįžk į žmonių pasaulį, šiuo metu tavęs reikia Agnesei.
– Bet ką man daryti? – jo balsas atrodė tik dar labiau kupinas nusivylimo. – Godos lazda nepadės man įveikti Melburno, o savo galias švaistyti rizikinga.
– Tas, kuris labai nori ir pasitiki savo jėgomis, gali padaryti bet ką.
Gordonas krūptelėjo, kai jo ausis pasiekė balsas visai šalia Aukščiausiosios deivės, ir pakreipęs galvą nesugebėjo nuslėpti nuostabos. Metija, Pirmapradė išminties ir galios deivė žvelgė į jį savo rūpestingomis pilkomis akimis. Kaip ir Fantazija, ji vilkėjo ilgą baltą rūbą, auksinių plaukų kasa plevėsavo ore.
– Tik tau pačiam spręsti, koks bus tolimesnis tavo gyvenimo kelias, – prisijungė dar vienas, Mėnulio deivės Achelojos balsas.
Negalėdamas patikėti savo akimis, Gordonas nužvelgė aplink ratu jį supančias deives. Acheloja, Aega, Astraja, Lampetija, Metija ir Salakija – jos visos pasirodė čia tam, kad jį palaikytų. Dar nė karto nėra taip buvę, juk vienu metu pasirodydavo daugiausiai trys. Visa tai atrodė tarsi gilus sapnas, bet kai jos taip skaudžiai ir kartu guodžiančiai žiūrėjo į jį, buvo lengviau tuo patikėti ir pasijusti kur kas labiau reikalingu, nei iki šiol. Bet tuo pačiu apėmė nusivylimas, kad jam niekada nepavyks įgyvendinti jų norų...
– Tiesiog tikėk savimi, – prakalbo Astraja, Pirmapradė teisingumo deivė, susiraitę jos plaukai bangavo nestipriame vėjyje. – Nenusivilk, tau turi pavykti. Tai paskutinis dievų skirtas išbandymas, galintis pakeisti tavo likimą. Godai vis dar reikia tavo paramos, tad pasitikėk ja ir leisk jai tau padėti, o kad tai padarytum, privalai kuo greičiau ištraukti ją iš požemių, nes tau jau nebedaug liko. Kuo ilgiau lauksi, tuo mažiau galių tau liks, o tai reikš, kad kurdama lazdą Goda turės panaudoti kur kas daugiau savo energijos ir tai kels didesnį pavojų gyvybei.
– Visuomet kovojai dėl to, kas tau brangu, tad brangink ir savo gyvybę, – šypsojosi Lampetija, Pirmapradė šviesos deivė, ir lengvai, tarsi pūkas, žengė į priekį, pasilenkiant prie Gordono sušiugždėjo lengvas šilkinis jos drabužis. – Tu esi vertas daugiau nei pats leidi sau manyti. Galvoji, kad tokiu būdu apsaugosi Godą, bet be tavęs ji daugiau nieko neturi.
– Aš... pabandysiu rasti kitą būdą, kad nereikėtų aukotis nė vienam iš mūsų.
– Ir taip tik pražudysi save, – liūdnai atsiliepė Pirmapradė saulės deivė Aega. – Net mes, dievai, negalime sugalvoti geresnio būdo, tad kokį pavyks rasti tau?
– Prašau, leiskite man bent pabandyti, padarysiu bet ką, kad Godai nereikėtų aukoti savęs, man tik reikia dar trupučio laiko... – nusivylęs maldavo jų Gordonas. – Kai išlaisvinsiu Godą, kartu paieškosime išeities, juk atsakymas kažkur turi būti.
– Gerai, bet prisimink, kad tavo laikas jau suskaičiuotas, – švelniai pakartojo Fantazija, iš lėto eidama tolyn. Tuojau pat po jos, deivių siluetai pamažu ėmė blankti.
– Ne, prašau, man reikia... – Gordonas tiesė į jas ranką, bet jau buvo per vėlu, po akimirkos jis liko vienas tamsoje, nežinodamas, ką daryti toliau. Vis dar neįstengė patikėti tuo, kad sutiko visas deives vienu metu, juk prieš tai nė vienam paprastam žyniui nebuvo nutikę nieko panašaus. Tikriausiai su visomis iškart galėjo bendrauti tik Aukščiausiasis žynys, nes net Aristėjas to nemokėjo, tad kaip pavyko jam? Ir kaip deivės sugebėjo išlaikyti telepatinį ryšį, kai jis buvo toks silpnas?
– Prisimink, laikas eina... – ir vėl nuskambėjo galvoje neramus, bet šį kartą Pirmapradės jūrų deivės Salakijos balsas.
Staiga stiprus smūgis į paširdžius prižadino Gordoną iš sąstingio. Kabėjimas ore baigėsi ir jis pasijuto krentantis gilyn į beribę tamsą. Apleido jėgos ir jis nieko nebepajėgė padaryti, nesugebėjo tam pasipriešinti, tačiau netrukus jį pagavo stiprus vėjo gūsis, kurio dėka kritimas sulėtėjo.
– Man... reikia... pasipriešinti, – vos girdimai sukuždėjo Gordonas. – Mano kūnas kovoja su mirtimi. Melburnas... jis vis dar ten.
Dar vienas smūgis aptemdė sąmonę. Tuo metu aplinkui pasklido akinanti šviesa, nugalėdama visą tamsą, ir jis suprato pagaliau grįžtantis į Azryatą.