Nejaugi lapkritis beveik nebeprašvinta?
Įgyja vertę sakmės būto laiko.
Jauti, kaip ižas kaupias kraujo induos?
Varinę mintį vėjai kaip išdraiko?
Triukšmingos aistros savo giesmę tildo.
Čeži? Čežu. Atstumai pailgėjo.
Lukšte erdvu – ten visas EGO tilpo.
Ar berandi, kur pats save padėjai?
Karšinčiaus rūpestis – kaip sukramtyti plutą.
Meldies? Buri, kaip išropot į dieną.
Suvilgai vandeniu ne gomurį – tik lūpas.
Nebeprašvinta. Lango nėr. Tik sienos.
Per daug toli dabar tavieji tvinksniai,
Kad mano kraujas kiltų link zenito.
Nesigraudink, jog lapkrityje dingsim.
Palaukim ryto. Tu šypsais – prašvito.