Erškėtrožė žydi ant kranto,
Tiktai ne žiedais, ne žiedais.
Pražydo ant Nemuno kranto
Erškėtrožė vaisiais ryškiais.
 
Nunešė vėjas, nudraskė,
Pageltusius medžių lapus.
Pamanė, kad dega čia žvakės
Ir puolė visas greit užpūst.
 
Negeso raudonos ugnelės,
Lingavo ramiai ant šakų,
Paliko jas vėjas, supratęs —
Nėra čia liepsnelių karštų.
 
Buvo pavasaris, švietė
Erškėtrožių ryškūs žiedai.
Per vasarą noko, prinoko
Raudonų uogelių šimtai.
..............
Na ir kas, kad ruduo, liūdi medžiai,
Pilkas vakaras slenka krantu.
Pastovėt prie erškėtrožės gera,
Prie jos uogų tokių raudonų.