Lapkritinės uogos
Gal karčiai rūgščios mano lapkritinės uogos,
Jei tu, skrajūne, jų nesusirinkęs.
Droviuos ne šiaip sau silueto nuogo –
Įgijo pagreitį pakalnėj jausmo slinktys.
Budžiu ir laukiu, kad tankmėj surasi,
Kaip karštą kaktą glosto vėsios rankos,
Kaip aš riečiuos į geistą gurkšnį, kąsnį,
Kaip nušvintu, nors, rodos, akys anka.
Dėl ko? Juk lapkritis. Tau metas skristi, paukšti.
O mano uogos liko tiktai karčiai rūgščios
Minties viršūnę taiko vėjai laužti.
Uogelės byra. Tik sula neplūsta.