Prabangus rytmetys,
Kai pasausėlius rėdo šerkšnotas ažūras,
Kai trapumas akimirksnio geba graudumą išspausti.
Adatėlės ledinės tviskėjimu tuokart užbūrė,
Tik nėra tai aistra – ne išgliaudo, bet liepia storiau apsisiausti.
Šnerves žnaibo šaltukas vos vos –
Čia praėjo Žiemos Karalienė.
Ji paliko ore jutimus užrakinantį kvapą.
Tarsi deimanatai žiba ant vargano kupsto ražienos –
Amžinybės užuominos palei pavargėlio taką.
Neilgai truks misterija –
Saulė per sprindį išlindo.
Ji striukais spinduliais iš ledukų ražus išvadavo,
Ji patikrino gyvasties turinį kraujo tirštėjančio induos.
Gal diena bus dar tavo, galbūt ji dar tavo...