Į lapkritį lyg prieskonis balta spalva,
Paniekinanti išdėvėtą varį –
Švari būties drobulė audžiama lėtai.
Nurimo syvai, juslės tyli – dangūs užsidarė.
Glaudies prie šilto pečiaus molio, poteriauji ir mąstai.
Rimty gerai kaulėja kremzlės, abejonės auga
Ir šiurpas baimių draudžia užsimerkt.
Atsisijoja nutylėjimais, kas pats tikriausias draugas –
Tą vardą atminei ir ištarei, ir iškuždėjei gal bent šimtąkart.
Tai – tavo turtas ir motyvas būti,
Šviesa, tulžis kai verčiama vynu.
Po dangiška mana užklotos spalvos, skiautės, šukės.
Ar kas pašauks dabar tave vardu?
Kiek šilumos dar liko glėbio ankšty?
Svarstai ir seikėji, tačiau nesupranti.
Sugrįžt išėjusiems sutrukdo šimtas slenksčių.
O tu per lapkritį išbristi ar gali?