Sulapkritėji sąmonės migloj.
Į kur beeit, jei nieks vardu nešaukia?
Jiegu žolė nurudusi supančioja kiekvieną žingsnį?
Kapstai sau duobę karštligiškai — sauja, samčiu, šaukštu,
Ir trupa, žyra rutininės mintys.
Piliulių sauja... Ar be jos dar būtum?
Be palaimingo gurkšnio, kada čeža lūpos?
Eini į rudenį, jo paslaptingą rūką,
Nebekeiksnoji, net jei miltai rūpūs.
Nekepsi duonos.
Kaip užkiši alkį?
Kaip savo ilgesio vaiduoklį išvarysi?
Žolė dirvono guli.
Tvinksniuos žvanga dalgis.
Jauti — iš lapkričio miglos nebepagysi.