Suspindo tik akimirkai —
O gal pasivaideno? —
Viršūnes miško palytėjęs lapkritinis spindulys.
Taip, kaip jausmai.
Lyg buvo, lyg nebuvo?..
Sudrisko realybė į nesulipdomas dalis
Ir nubloškė tave
Į sąvartyno krūvą.
Už kojos kliūva koja.
Tai vis ne sterili tvarka,
Tai perteklius kūneliui,
Neramumas dvasiai.
Keli, imi, neši kažkur kažką,
Tačiau užmirši, kur padėjai,
Ir rytoj nerasi.
Pristigs to spindulio
It rudenėjančioje sąmonėj šviesos,
Nes tu be valios, galios,
Be sulos, be geismo.
Meldies, žegnojiesi?
O gaivalai tamsos
Suplūdo tam,
Kad gąsdintų ir žeistų.
Ar kelsi vėją?
Rėksi?
Kas girdės?
Kranklys be baimės tupi, kaip tupėjęs.
O spindulys?
Kažin, tave jis lies?
Tiktai akimirka...
Matei?
O gal kliedėjai?