Ne kažin kur – savam kieme aš aptikau,
Kad balius baigtas,
Nes kaukė domino voliojosi
Kaip koks atitarnavęs daiktas,
Šilkai, brokatai, auksas, varis
Pervilkti į pilką ašutinę.
Tursendama per kiemą pajutau rūsčias tiesas,
Kurios džiaugsmus ilgam nutrynė.
Į patį vyzdį, rodos, taikosi aštrus šakų nuogumas.
Suabejojau net šiek tiek,
Ar kaukių baliuj buvus,
Nes veidrodyje šmėkla vaiposi kas rytmetį be grimo
Ir guodžiasi, jog laukia
Į pavasarį ateiti ypatingo pakvietimo.
O kai patikrinau, ar kaukė ten, po krūmu, guli,
Ar tik kiečio lapas.
Atlėgo nerimas –
Aš ne nuo ašarų, o nuo lietaus sušlapus.