Neduok, Dievuli, likt be smegenų,
Alzheimerį tiesiam kely sutikti, –
Save įspėjus, padirbėt einu,
Smegenys kruta, gvalbo painią lygtį, –

Išvaizdą galima juk sutvarkyt,
Plastinės operacijos lygina graciją.
Bet, jei kiaura kišenė, kas daryt?!
Raukšlės gilės ir rodys, metai „tačija“.

Neduok, Dievuli, – jam ausin kuždu, –
Neįgaliam ant sprando atsisėsti, –
Boikotą patyliukais jam skelbiu,
Tik jo nejaudina tos mano tiesos.

Per petį spjaunu: būsiu dar, esu
Ir tegul skradžiai šauna visos ligos! –
Lyg plytai kritus, akyse – tamsu,
Aukščiausiam rakursas, matyt, netiko.

Mirtis prieš nosį bilizgin dalgele,
Nurodo kryptį, tarsi vidurinis pirštas.
Gyvenime jau taip, kaip ir tame mene,
Poetas stačias, tarsi medis, miršta.

Giliai paviršiuj lieka jo mintis
Ir akmeniu jokiu jos neprislėgti.
Neįminta dar Rojaus paslaptis,
Ją, net iš Ten, tau stengiasi patiekti.