Kai vėjas malūno sparnus įsiūbuoja,
Jo girnos keistą dainą uždainuoja:
,,Gyvenau, gyvenau, daug girdėjau ir mačiau.
Karalius karaliukas karalaitę pamylėjo.
Pamylėjo, pamylėjo.
Ji už kito ištekėjo, ištekėjo“.
Tai apie tave, Kupreli, ši daina!
Nepavydėtina istorija tava:
Skardžiuose pažinai tu Kunigundą –
Žvilgančios jos akys širdį gundė.
Buvo ji lyg brėkštanti aušra,
Meilė kaip nakčiai lakštingalos daina.
Panašiai į pavasarį pražydusią rožę
Vargonais grojai meilės odę.
Niekam savosios paslapties nepasakei,
Širdyje laikei, malda meilės prašei.
Mylėjai ją kaip muziką, jos ritmą,
Širdies daina dabino viską.
Klauseis ne žodžių – tik minčių
Jautei jos plaukus ant savų pečių.
Sapnuos gražiausią moterį matei,
Stiprėjai, svajojai, laimę jautei,
„Mano, mano amžinai” sakei,
Tik meilėje ramybės neradai.
------------------
Pabėgo naktį Gundė – bėgai tu,
Dingo tavo norai ir svajonės kartu –
Paliko didžią žaizdą širdyje,
Manei, gyvent nebegali,
Bet likęs vienas, supratai,
Jog liko tau gamtos duoti namai –
Toliau nuo namų, toliau nuo žmonių,
Ten, kur paukščiai gieda choru...
Palikęs drevę, Jeruzalėn vykai,
Kryžių uždėtą nuimti prašei.
Sugrįžęs meldeisi saulei, žvaigždėm
Dievu tikėjai labiau nei žmonėm.
Meilė Gundei liko širdy tik goda,
Kaip niekad neužlopoma žaizda.