Kas išslapstė giles į rudens pilko rūbo kišenę?
Kada nors ąžuolai iš bevardės velėnos išdygs.
Viską lemia dangus tik tada, kai kaip įsčios atsiveria žemė,
Kai peni ją krauju, nes Visatos yra vidurys,
Kur karta iš kartos dovanoja būties estafetę,
Kur prigyja vardai ne tik medžiams, tačiau ir žolėms,
O šaknis nuo kalvos nebeleidžia be proto riedėti —
Kas augina giles, tenka būti stipriems ir kantriems.
Laikas keltis vėlėms ir atvert gilią pasakų skrynią,
Pakartoti maldas su vardais tiek žmonių, tiek žolių
Iš kišenės rudens kad sudygtų ten paslėptos gilės
Ir nesvirtų galva nuo svajonių labai didelių.
Nebijok, mano vaike, tamsos, nedvejok, jeigu žygį sumanęs,
Tik be melo gyvenk, tik darbų ir vargų tu nevenk.
Aš kaip kraitį tylom gilę dėsiu į rūbo kišenę —
Juk pavasaris bus po kiekvieno bet kokio rudens.