Gal širdis jo ilgesiu sudužus?
Viesulą lyg šluotą pasiėmęs
Lapkritis parėjo, švarins dieną.
Tol darbuosis, kol tik paskutinis lapas
Guls į žemę, nebedaug jų kabo.
Ūžia, pučia, kaukia ir vėl... ūžia,
Perpus linksta ieva ir eglužė.
Uosis, klevas vienmarškiniai styro,
Lapai jų į žemę birę, birę.
Staugia viesulas, lyg koks šuva, giružėj,
Gal širdis jo ilgesiu sudužus?
Lapkritis parsivedė į laiką,
Kai ramybę kapinių... žvakelės raiko.