Išsproginę akis buožgalviai
Spokso į dangų, pasipuošusį lietumi.
Tamsą pluoštais drasko
Dvi šviesos vieno knato.
Ąžuolai suaugę kamienais rojų remia,
Vidury pašarinių javų lauko,
Trijų metrų lygiagrečiam aukšty
Sėdi vaikai, susikūrę savo pasaulį.
Kur ant tvoros džiūsta senos puodynės
Kiaurais padais, pro kuriuos lenda usnys.
Įtrūkęs lango stiklas su musės akim
Ir kabančios sriūbinių dilgėlių šluotos.
Apgriuvusi ir žema dvaro siena,
Sklidina lietaus senovinio dvelkimo,
Kur delne gali sučiupti
Alsavimą kito žmogaus.