Bėga ruduo su teptuku
Šilelio pievom ir krantais,
Dažais nutepdamas medžius
Tai raudonai, tai geltonai.
 
Gerai, kad jis nemodernus,
Atskirti visados gali
Kur svyra papuošti beržai,
Ožekšniai rausta paupy.
 
Pats supranti ir pats matai,
Kad pievose ne kosminiai rūkai,
Tiktai voratinklių tinklai
Ant ryto smilgų supasi lengvai.
 
Rudens dažų greit nenuplauti,
Nors būtų dargana, lietus,
Tik vėją, vėją kaip apgauti,
Kad būtų jis ilgiau ramus?
 
Kasmet, atrodo, tuo grožiu
Stebies lyg pirmą kartą.
Džiaugiesi Nemuno krantu,
Kur medžiuos spalvos verda.