Metas toks, kai variniai atodūsiai likę,
O čežėjimą lapų susėmus klausa.
Ir širdis, ir širdis lyg Orfėjaus fleita Euridikei,
Rudens grožio sulaukus, keliauja nata.

Metas toks, kada sodas, vaisiu apdalijęs,
Žemėn rūpesčius kratęs, budės nebylus.
Riedės vaško karoliai ant žiedo lelijos,
Tik dangus, kaip visad, iškilmingai ramus.

Metas toks, kai siautiesi į ilgesio drobę,
Jeigu spėsi, gražumas nuotraukoj liks.
Ruduo vasaros grožį seniai pasigrobęs,
Laistai viltį: pavasaris... laimins namus.