Kadaise skleidės lyg gėlė,
Klausa saldumą vyliaus supo,
Reikėjo tiktai panorėt,
Menas juk nuoširdžiai mylėt,
Lyg ties altorium būtų klupus,
Lūpas išgėrus savo lūpom.
Reikėjo tiktai pažadėt,
Kol dar gija nebuvo trūkus.

Dabar ji braido lyg vėlė,
Gal per ilgai tyloj užtruko,
Pabaigai gedulu aprūko,
Gali žadėt jau, nežadėt,
Mintys svajonėms jei atbukę,
Širdis lyg negyva lėliukė,
Lieka šalia tik patylėt.
Pamiršo, kaip karštai mylėt,
Kas buvo šventa, tas išbluko.