Raudona saulė jau leidosi į vakarus. Azryatą gaubė slogi ramybė, o švelnus vėjelis blaškėsi tarp pastatų ir šiureno nenupjautą žolę. Baltomis, tašytų akmenų sienomis klaidžiojo praeinančių pro šalį žmonių šešėliai, tačiau neramus Arelos žvilgsnis neužkliudė to, ko ji visą šį laiką laukė. Gordonas vis nesirodė, ir nerimas peraugo į paranoją, jog jis daugiau nebegrįš, nes Tasdaras galbūt ir vėl jį pačiupo ir uždarė į požemius, ar dar blogiau – nusiuntė ten pat, kur ir Liną, tokiu būdu pasunkindamas ir taip jau sunkią jų padėtį. Žinoma, įsisupdama į šiltą apsiaustą, ji bandė tikėti, kad viskas bus gerai, galbūt jaudinosi tik be reikalo, juk Gordonas turėjo Elzaro ašmenis ir galėjo apsiginti, nors jie ir nebuvo tokie jau tobuli, kaip jai iš pradžių atrodė.



– Visur tavęs ieškojau, Arela, ką čia darai?



Moteris krūptelėjusi apsigręžė ir susidūrė su tarpduryje stovinčia Eliza. Nerimaudama dėl Gordono ji pamiršo viską aplinkui, nors šiuose namuose buvo ne viena, be Elizos, čia viešėjo Agnesė su Ariadna ir Felicija, negalėjo elgtis, lyg jos neegzistuotų.



– Norėjau įkvėpti gryno oro, tik tiek, – pagaliau prakalbo ji. – Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, turiu skirti laiko ir sau.



– Suprantu, – Eliza priėjo arčiau ir neramiai pažvelgė į draugę. – O kada eisime į šventyklą dėl tų knygų?



– Tau vis dar reikia saugotis, kad neatsivertų žaizda. Be to, pirmiau turime palaukti, kol grįš Gordonas, tik tada galėsime ieškoti būdo, kaip ištraukti iš požemių Raveną, Godą ir Liną, tuo pačiu paieškosime ir knygų.



– Ar ne per ilgai delsiame? – suabejojo Eliza. – O jeigu jis negrįš, nes ir vėl pakliuvo į nelaisvę?



– Ne, jis turi grįžti, o mums reikės viską suplanuoti, tad skubėti negalime. Nieko blogo neatsitiks, jeigu jos pabus požemiuose šiek tiek ilgiau.



– Gal tu ir teisi, – sunkiai atsiduso moteris. – Bet nujaučiu kažką negero, privalome rasti būdą, kaip galutinai atsikratyti Tasdaru, kitaip ramybės niekada neturėsime.



Arelos širdis tik dar labiau suspurdėjo iš nerimo, bet ji stengėsi, jog Eliza to jaudulio nepastebėtų. Nenorėjo, kad ji sužinotų, kas ją iš tikrųjų sieja su Gordonu, kokias jie paslaptis kartu nusineš į kapus. Net ir po tiek laiko jausmai persekiojo ją kiekvieną dieną, o laikas nepadėjo pamiršti praeities, apie kurią galvodama pajuto pažįstamą energiją ir pakėlusi galvą susitiko su giliomis, smaragdo žalumo akimis.



– Gordonai? – neryžtingai ištarė ji, tarsi bijodama, jog visa tai tik vaizduotė. Bet jis nedingo, stovėjo priešais ją su švelnia šypsena veide, vienoje rankoje tvirtai laikydamas lazdą.



– Kaip gerai, kad grįžai, – apsidžiaugė Eliza, plačiai atverdama duris. – Jau turime keletą planų, bet kad juos įgyvendintume, turėjome palaukti tavęs. Užeik, papasakosi, kas įvyko.



Jis nieko nespėjo atsakyti, nes moteris greitai pranyko koridoriuje. Arela rankos mostu parodė Gordonui sekti iš paskos ir jie kartu suėjo į svetainę.



– Lorena sakė, kad pasiuntė pas tave Tronheimą, – netikėtai prisiminusi prakalbo ji.



– Taip, mes susidūrėme prie Tamsos karalystės vartų, – susmukdamas ant sofos linktelėjo jis.



– Vadinasi, tau pavyko įveikti Tasdarą vienam? – kilstelėjo antakį Eliza.



– Po to, kai jį sužeidei, jis nebebuvo toks stiprus, tad turėjo bėgti, bet Ravenai ir Godai padėti negalėjau, nes jis apgaubė požemius apsauginiu skydu, – Gordonas padėjo lazdą šalia savęs ir skubiai nusisegęs nuo pašonės Elzaro ašmenis tiesė juos Elizai. – Turėtum kažkur paslėpti, pas mane jie nesaugūs.



– Žinau, – sutiko ji, stipriai suspausdama odinį dėklą. – O kaip Tronheimas? Ar jam viskas gerai?



Prieš atsakydamas jis minutėlę tylėjo, tarsi pats bandytų suvokti, kas atsitiko Tamsos karalystėje.



– Prie vartų mus pasitiko Melburnas. Jam pavyko sužeisti Tronheimą, bet blogiausia yra ne tai... – jis nudelbė žvilgsnį į grindis, galvodamas, kaip viską paaiškinti. – Melburnas paėmė iš jo lazdą, o tai nėra paprastas ginklas, jei Tasdaras išsiaiškins, ką su juo gali, mums blogai baigsis.



– Tronheimo lazda? – susimąstė Eliza. – Niekada apie tokią negirdėjau.



– Tronheimas niekam apie ją nepasakoja, nes žino, kad Tasdaras tuo pasinaudotų.



– Bet tai reiškia, jog Melburnas žino apie lazdos galią, jei ją paėmė?



– Ne, jis galvoja, kad tai tik paprasta magiška lazda, bet paėmė ją, norėdamas susilpninti Tronheimą.



– Tuomet ką dabar darysime? – susirūpino Arela.



– Turėsime tą lazdą kaip nors atgauti, kol Melburnas neatrado jos galios, nes per jį neabejotinai sužinos ir Tasdaras. Bet tai padarysime tada, kai rasime būdą, kaip padėti Ravenai ir Godai, bus patogiau viską atlikti vienu metu.



– Lorena sakė, kad Šešėlių karalystėje galėtume paieškoti, kaip išlaisvinti Liną.



– Taip, turime biblioteką, kur kaupiame visų žynių išmintį, galbūt pavyktų rasti ne tik tai, kaip padėti Linai, bet ir Godai su Ravena.



– Puiku, tada mes su Arela eisime į Azryato šventyklą dėl Azaros knygų, – sujudo vietoje Eliza. – O tu, Gordonai, į tą biblioteką, taip bus daug greičiau. Galbūt kas nors galėtų tau padėti.



– Žinoma, – sutiko jis. – Pasikviesiu Aristėją.



– Gerai, nueisiu pasikalbėti su Felicija ir Ariadna, – moteris nelaukdama pakilo nuo sofos ir pasuko durų link. – Galbūt jos taip pat galės prisijungti. Kuo greičiau viską sutvarkysime, tuo bus ramiau.



Jai išėjus, Gordonas ir Arela liko vieni svetainėje. Abu tylėdami jie laukė grįžtančios Elizos, tačiau ji užtruko.



– Pamiršau paminėti, kad be Tronheimo tvirtovėje pasirodė ir Simfonija, – staiga prakalbo Gordonas. – Pažįsti ją?



– Taip, ji mano brolio dukra, – moteris susidomėjusi nejučia prisislinko arčiau. – Kodėl ji ten buvo?



– Akivaizdu, kad norėjo padėti Ravenai. Bet gali nesijaudinti, saugiai ją iš ten išgabenau, tikriausiai suprato, kad viskas kur kas pavojingiau, nei ji manė, – Gordonas pasisuko į lazdą ir prisitraukė ją arčiau. – Atleisk, jei priverčiau jaudintis, bet privalėjau susitikti su Fantazija, nes reikėjo sutaisyti Žynių simbolį. Radau jį be kristalo, greičiausiai tai nutiko prieš Godai patenkant į požemius.



– Ir dievai taip paprastai sutiko jį pataisyti?



– Viskas turi savo kainą, Arela, – giliai įkvėpė jis, įdėmiai apžiūrėdamas lazdą. Kristalas skleidė blyškią raudoną šviesą ir niekas negalėjo pasakyti, kad kažkada jis buvo sunaikintas. – Dabar belieka tikėtis, kad Goda mokės juo naudotis tinkamai.



– Nesijaudink, Goda stipri, juk tiek laiko praleido tobulindama savo galias.



– Žinau, bet jai reikia dar tiek daug išmokti... – sunerimęs jis pakilo nuo sofos ir atrėmęs lazdą į sieną priėjo prie lango, pro kurį švietė jau už horizonto pusiau pasislėpusi saulė. – Privalau ištraukti ją iš tų požemių, prisiekiu, jei Tasdaras ką nors padarys...



Nebaigęs sakinio, Gordonas tvirtai sugniaužė kumščius. Aiškus jo profilis buvo matyti prietemoje, ir Arela minutėlę tylėdama žiūrėjo į jį, leisdama jam paskęsti savo mintyse. Nebuvo tikra, ką tiksliai pasakyti, kaip paguosti ir nuraminti, kad viskas bus gerai, juk ir pati nepatikėtų tais žodžiais, tad kam bandyti įtikinti jį?



– Man viskas bus gerai, – tarsi supratęs jos mintis, Gordonas pasisuko į Arelą ir vos vos nusišypsojo. – Nors mano galios ir silpsta, negaliu taip paprastai pasiduoti, būtinai rasiu būdą, kaip padėti belaisviams.



– Nė kiek tuo neabejoju, – moteris palengva atsistojo ir iš lėto, lyg nedrąsiai priėjo arčiau. – Bet labai nepersistenk, kad neprarastum savo galių anksčiau. Argi nori visa tai... pagreitinti?



– Nenoriu, bet šiuo metu kitos išeities neturime.



Nežinodama, kaip išreikšti savo jausmus, Arela švelniai suėmė jam už rankos ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos.



– Gordonai... tu sužeistas.



– Nieko rimto. Turiu taupyti savo magišką energiją, todėl ir neišsigydžiau.



– Leisk man, po to, kai ištrūkau iš požemių, mano galios veikia puikiai.



Nelaukdama, kol Gordonas paprieštaraus, ji pakėlė jo ranką sau prie veido ir tvirtai apglėbė abiem delnais. Netrukus tarp jų pasklidusi melsva šviesa išgydė žaizdą, tačiau ji delsė paleisti jo ranką, lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet neišdrįso ir tik nervingai atsiduso, nusukdama akis į langą.



– Nusikirpai plaukus? – Gordonas pasilenkė arčiau, pirštų galiukais švelniai braukdamas per lygias tamsias sruogas.



– Aš... – Arela susigėdusi nudelbė žvilgsnį į grindis. – Kaunantis labai trukdė, tad pamaniau, kad trumpesni bus geriau. Atsiprašau, jeigu... jeigu tau tai nepatinka.



– Man nesvarbu, visaip gerai atrodai.



Jis atsargiai žengė žingsnį arčiau. Dabar buvo taip arti, kad juto gaivų jos kvepalų dvelksmą. Rankos degė noru paliesti jos šilkinę odą, bet protas sakė dar palaukti, užgniaužti visas paskatas ir smulkius norus, kad vieną dieną galėtų pasidžiaugti pilnutine laime. Tačiau proto jis nesiklausė, net ir prietemoje jo žvilgsnis skendo tose liūdnose, tamsiai violetinėse akyse, kurias Arela buvo nukreipusi į grindis, nesiryždama padaryti to, ko jau taip seniai troško, juk nežinojo, kaip į tai reaguos Gordonas, galbūt ir vėl ją atstums. O jis kairiąja ranka nubraukė plaukus jai nuo skruosto ir kilstelėjo smakrą aukščiau, norėdamas aiškiau matyti jos išraustantį veidą, žinoti, kad visa tai tik jam ir dėl jo. Kita ranka lėtai keliavo jos nugara, slydo žemyn iki klubų išlinkimo, palengva pritraukdama ją artyn.



Arela kvėptelėjo tik vieną kartą, kai Gordonas palenkė galvą žemiau, pagaliau pasitikdamas jos lūpas. Kūnai nedrąsiai prisiglaudė vienas prie kito ir užplūdo jauki, pažįstama šiluma. Trumpą sekundės dalį protas nustojo veikti ir ji nežinojo, kaip į tai atsakyti, nežinojo, kokius jausmus gali atrasti, tik jautė, kaip plaka jų susijungusios širdys. Ji nebeįstengė daugiau stovėti, bet tvirtos rankos neleido suklupti, o pirštai vis dar taip pat švelniai lytėjo jos degančius skruostus. Arela norėjo atmerkti akis, geriau įsižiūrėti į patamsėjusias Gordono akis, pasigrožėti jo veidu, nes bijojo, kad tokia akimirka daugiau niekada nepasikartos, bet buvo per daug išsiilgusi jo artumo. Jos ieškančios rankos siekė tvirtų jo pečių, kilo vis aukščiau, pirštai nuslydo sprandu ir paskendo vešliuose plaukuose. Pasidavė. Apie nieką daugiau negalvojo, nors nepadaryta buvo dar tiek daug...



Po to jie kurį laiką stovėjo vienas šalia kito. Apsikabinę, be žodžių mėgaudamiesi tylos ir ramybės akimirka. Abu stengėsi atgauti žadą, nė patys negalėdami patikėti, kad po tiek laiko jausmai pagaliau prasiveržė. Taip ilgai bandė juos gniaužti, jog dabar nebežinojo, kaip teks juos suvaldyti.



– Žinau, kad mūsų kelyje visada bus Tasdaras, – glostydamas jos nugarą galiausiai prakalbo Gordonas. – Bet nieko negaliu pakeisti, man tavęs reikia. Jei mūsų keliai ir vėl išsiskirtų...



Arela ilgesingai atsidususi pakėlė galvą jam nuo peties. Po to, ką paskutinį kartą padarė Tasdaras, ji manė, kad daugiau su niekuo nebegalės suartėti, vis prisimindama tą naktį patirtą skausmą, kurio tikriausiai pati nusipelnė, vos įstengė tvardyti ašaras. Juk galėjo tylėti, o vietoj to prasitarė apie Rebeką ir bandė paslėpti Azaros žiedą. Taip, Azaros žiedas... jis vis dar pas Tasdarą ir jiems reikėjo jį kaip nors atsiimti, tik ji nežinojo kaip. O šiuo metu ir nerūpėjo, kai visai šalia stovėjo mylimas vyras.



– Tu ne Tasdaras, – liūdnai, bet su viltimi sušnabždėjo moteris. – Priimsiu tave visada, kai tau manęs reikės.



Menkai šyptelėjęs Gordonas pažvelgė pro langą. Apie kažką mąstė, bet Arela neįstengė nuspėti jo minčių. Norėjo, kad ši akimirka niekada nesibaigtų, nes tik taip jie galėtų daugiau laiko praleisti kartu ir negalvoti apie užgriuvusius rūpesčius.



– Manau, turėtume eiti, Eliza ilgokai užtruko, – sukrusdamas savo vietoje sudrumstė tylą Gordonas. – Kaip manai, ką jos nutarė?



– Būtų gerai, kad Ariadna ir Felicija prisidėtų, juk joms nieko blogo neatsitiks, jei padės ieškoti burtų.



– Taip, – sutiko jis. – Neabejoju, jog Felicija norės prisidėti ir prie Linos išvadavimo, o ji pakankamai stipri, tad turėtume veikti išvien.



Arela pritarė, bet nieko į tai neatsakė, vis dar galvodama apie tai, kas tarp jų nutiko. Tuo metu galvą persmelkė aštrus skausmas ir atsitraukusi nuo Gordono ji užsidėjo pirštus ant smilkinių.



– Arela? – sunerimęs jis rūpestingai sugriebė ją už pečių. – Tau viskas gerai?



– Prastokai jaučiuosi... tikriausiai pervargau, – vos girdimai ištarė ji. – Truputį pailsėsiu, galbūt pagerės, o tada prisijungsiu prie knygų paieškos. Gali palydėti mane iki kambario?



– Žinoma, – skubiai linktelėjo jis, jau vesdamas ją iš svetainės.



Perėję koridorių, jie pagaliau pasiekė Arelos miegamąjį. Moteris palengva įsitaisė savo minkštoje lovoje, o Gordonas padėjo jai užsitempti antklodę.



– Ilsėkis ir nesijaudink, susitvarkysime be tavęs, – sušnabždėjo jis ir užgesinęs šviesą paliko ją vieną, tikėdamasis, kad nenutiko nieko rimto.