Kelia medžiai šakas
Vis aukštyn, vis į viršų,
Kas žinos, besupras,
Kodėl žemę pamiršo?
 
Skrenda lapai nuo jų,
Kur Nevėžis, į klonį,
Rudeninių spalvų
Vos paraudę, geltoni.
 
Kaip paukštelių mažų
Jų kelionė trumpa
Po gruoblėtu medžiu
Nusileidžia greta.
 
Kur žaliavo žolė
Kilimai ištiesti,
Patikėt negali
Tokie švelnūs, šilti.
 
Gal jais vaikščios, braidys
Greitos kojos vaikų,
O galbūt ilgesys
Metų vėl netektų?
 
Senos tuopos, klevai
Ir raudona pilis...
Nėr ko skųstis, gerai
Toks rudens spindesys.