Akis atmerkiu, kaip gražu!
Jei galima, pasidalinsiu
Krintančių lapų viražu,
Karūną tau iš jų supinsiu.

Kartu gėrėkimės, Ruduo,
Ilgai netrukęs, juk išeis.
Pečiu prigludęs, asistuok,
Džiaugsmą į širdį įsileisk.

Juk lapai krinta lyg laiškai,
Įsivaizduokime, žodžius
Ant jų man meilės parašei,
Kai bučinius nešei saldžius.

Gerumas sklaidosi aplink,
Tarsi medaus užuodžiu kvapą.
Ruduo pamos, nenusimink,
Dviese ištarsim Žiemai „labas“

Bet kol Ruduo, kol daug spalvų,
Mudu pabūkime laimingi.
Tavim alsuoju, gyvenu, –
Kalbėk... Švelnumas man patinka.