Jie tik lapai — paraudę, skylėti,
Greit nuo medžių nukris atmesti,
Nepakils ir ranka juos paliesti,
Grįžt į dirvą, supūt pasmerkti.
 
Tik kodėl jie taip ilgesį kelią?
Amžiais buvo ir amžiais taip bus —
Keičia laikas vasarą žalią,
Keičia klevo karpytus lapus.
 
Laikas, laikas... Kaip moka jis gąsdint
Net be žodžių, padangės griausmų,
Lyg norėtų įspėti, paragint
Skrist kelionėn su lapais kartu.
 
Ne, neskrisiu, palauksiu, dar nieks nepasiuvo
Man drabužio kelionei puošnaus,
Gal pavasaris kitas, ar dar kitas turi,
Nesunku man ant žemės jo laukt.
 
O lapai lai skrenda, mintyse palydėsiu
Rudeniniu eiliuotu žodžiu —
Tegul kloja jus švelniai atklydėlis vėjas
Ant gražiausių gimtinės takų.