Kur nueisi
Kur nueisi, jei kojos žaizdotos nuo adatų šerkšno ir ižo?
Lauką dengia suiręs brokatas, naiviuosius kamaroj uždaręs.
Viskas viena kryptim – kas išėjo, atgal nesugrįžo,
Net jei siūlė save, ne tik žvangantį auksą ir varį.
Kur prašapo valia? Užrūdijo glėbys anei kam neatvertas.
Ar ne tavo pilis iškapstytas kurmiarausio kupstas?
Ko bemiegėj nakty tu svarstai, ar gyvenimas vertas
Putros šaukšte mirkytos juodos sužiedėjusios plutos.
Tai ne nuosprendis, ne. Tik ruduo į tave įsisuko,
Tik tave jis išbarstė po pleiskaną, dieną, po mirksnį.
Net ir aikčiot bijai – nepaklūsta tylėjusios lūpos.
Ar skrendi, ar dangus krinta tam, kad ledokšniai ištirptų?
Po naktinės šalnos klevas styro visai nusirėdęs,
O po kojomis čeža prabangiausias suiręs brokatas.
Šaknys glūdi giliai, gal dėl to poteriaudamas sėdi,
Kad senatvinės stigmos ant kūno per skudurus matos?