Nušvito skroblas
Suspindo saulė vakarinė
Minutei skroblo šakose.
Nušvito lapai lyg auksiniai,
Tiktai trumpai, trumpai, deja.
Ateis naktis, tada vienodai
Visus apgaubs tamsi skara.
Ir rodysis, kad laikas stovi...
Dažnai naktis tokia ilga.
Kodėl žydėjimas, jaunystė
Tarsi užklydęs spindulys,
Lyg rytmetinis oro gūsis,
Kai norisi pakilt ir skrist?!
Rudens žydėjimas bevaisis,
Tai lyg švelnus, ramus „sudie“,
Kai lapai kris ir dienos baigsis,
O auksas liks, paliks kitiems.
......
Tačiau gerai, kam skirta laimė
Sulaukti rudenio dienų,
Išgert auksinio laiko taurę
Ir pasvajoti po medžiu.