Tviska spalio giedra ir matyti voratinklių lūkesčiai,
Į kuriuos mašalai šį sezoną tikrai nepaklius.
Ar jauti – kaip ir aš – kad čia pat vandeningi srautai Letės upės?
Kad sunkiau ir sunkiau supakuoti prasmes į žodžius?
Tyla giesmės, ilgėja malda iki dingsta rūke tie, kas liudys,
Kad buvai, kad esi – kelio dulkės neturi vardų.
Kur tas keltas, kuris išgabens nuogą sielą per upę?
Tiktai voro tinklai su šerkšnu, bet jokių mašalų.
Tviska spalio geidra iki akys nuo žvilgesio žilpsta,
Kol nutrūksta mintis, kol nelieka ėjimui krypties.
Ne į dangų užlipt per pernykštę užlūžusią smilgą.
Tarsi voro tinkle tu svajonėse savo supies...