Kai ištraukiau žuvelę,
Šelmė merkė akelę,
„Jei į laisvę paleisi,
Pildysiu norus – tris!“

Tad, ilgai negalvojęs,
Paprašiau obels Rojaus,
Sumirksėti nespėjau,
Jos kamienu – žaltys!

Obuoliuką man siūlo,
Tik prakandau, didžiulę
Aistrą plieskė krūtinėj,
Protą ir praradau.

Antrą norą tesėjo,
Tavo gundymus sėjo,
Mintys, žvilgsnis – meduoti.
Kas esu? Užmiršau!

Pildant trečiąjį norą,
Galvą nulenkiau oriai:
Padaryk, „kol mirtis skirs“,
Tegu myli mane.

Nemelavo žuvelė,
Daug dienų ir naktelių
Mudu – viens šalia kito.
Kas toliau? Paslaptis!