Gražu, kai karūna auksinė, varinė,
Tačiau ją praeivis į purvą įmynė.
Tada vargšą spalį visi apgailėjo,
Kai blizgesį būtą nusinešė vėjai.
Moralas, kad nieko nėra pastovaus.
Senatvės purvynai — ne valioj žmogaus.
Bet sriūbaut neverta ar tulžingai burnoti —
Suprask savo galią, išmok jausti sotį.
Protingas dalija, kvailys — stevria sau.
Dėkoju tau, spali, kad tai supratau.
Todėl ir šypsausi, stebiu kai vaikaitį —
Jis bėga — karūna neliepia jam eiti.