Gordonas sunerimęs atsirėmė į sieną, bandydamas pamatyti, kas vyksta didžiojoje salėje. Po paskutinio susirėmimo sargybinių čia beveik nebuvo, o tie, kurie vis vaikščiojo tvirtovėje, jo gerai pasislėpusio nematė. Jis buvo pasiryžęs padėti mergaitėms, ir net jei bus galimybė, ištrauks iš čia ne tik Raveną, bet ir Godą, nors žinojo, kad burtai dar nepanaikinti ir į požemius patekti nepavyks. Stovėti už kampo nieko nesiimant atrodė nepakeliama, nors Gordonas nė pats tiksliai nesuprato, kodėl ta mergaitė įsiveržė į tvirtovę ir nepaisydama jai gresiančio pavojaus nusprendė gelbėti Raveną. Bet jis negalėjo visko taip paprastai palikti, nenorėjo, kad ji kaip nors nukentėtų, juk už Tasdarą stipresnė nebuvo.



Staiga Gordono mintis nutraukė siaubo kupinas riksmas, tad nedelsdamas jis pašoko iš slėptuvės ir puolė pro duris. Prie Ravenos besiartinantis Tasdaras pasuko galvą jo pusėn. Pamačiusi pažįstamą žmogų, mergaitė sustingo iš netikėtumo, po to akimirkai žvilgtelėjo į Simfoniją, kuri taip pat, kaip ir ji, nenuleido nuo jo nuostabos kupinų akių.



– Kas čia dabar? – Melburnas apstulbęs nuleido kalaviją. – Maniau, kad pabėgai su Tronheimu.



– Vis dar nepasimokei? – Tasdaras paliko dukterį ir ėmė artėti prie Gordono. – Neužtektinai prisibuvai požemiuose?



Pasinaudojusi proga, Ravena pribėgo arčiau Gordono, tarsi tikėdamasi, kad jis padės jai iš čia ištrūkti. Simfonija dvejodama liko nuošaliau, o Melburnas vėl išsitraukė kalaviją. Tasdaro veide atsirado klastinga šypsena, tačiau pats veltis į konfliktą vengė, nes žaizdos nebuvo sugijusios iki galo, jeigu ir vėl susigrumtų su Gordonu, tik dar labiau nukentėtų. Tuo metu Melburnas šoko link priešininko, jo pusėn paleisdamas psi energiją, ir apakinęs jį užsimojo kalaviju. Gordonas skubiai pasilenkė ir ašmenys nukirto tik plaukų galiukus. Greitai sureagavęs jis pačiupo priešininkui už riešo ir stipriai pasuko, tikėdamasis, jog šis išmes kalaviją, tačiau jis to nepadarė ir užsimojo kita ranka.



Išsigandusi Ravena jau norėjo pulti jam į pagalbą, bet Simfonija prieštaraudama sugriebė jai už žasto. Gordonas šyptelėjęs atsivėdėjo ir spyrė Melburnui į pilvą, o šis greitai sureagavęs vėl sviedė psi energiją. Ravena sulaikė kvapą, nujausdama, kad jis daug silpnesnis nei anksčiau ir vienas lengvai nesusitvarkys.



– Ravena, privalai bėgti, kol dar yra galimybė, – staiga prakalbo Simfonija, pagaliau paleisdama jos ranką. – Aš liksiu ir nukreipsiu Tasdaro dėmesį.



– Bet Gordonas... – sutrikusi mergaitė ėmė blaškytis aplinkui. – Maniau, kad jis miręs...



Simfonija stumtelėjimu paragino ją bėgti, o pati daugiau nieko nesakiusi metėsi Tasdaro pusėn. Tačiau Ravena sustingusi delsė, nežinodama, ko imtis toliau, ar klausyti Simfonijos, ar vis dėlto likti, juk požemiuose dar kalėjo Goda, ką daryti dėl jos? Tuo metu stiprus smūgis prirėmė Gordoną prie sienos ir tiesiai priešais veidą iškilo grėsmingi kalavijo ašmenys.



– Į požemius! – piktai sušnypštė Melburnas. – Greičiau!



Gordonui buvo puiki proga išsisukti, todėl jis spyrė priešininkui į blauzdą. Šis neteko pusiausvyros ir kritęs ant grindų paleido kalaviją. Tapęs laisvas, žynys nedelsdamas puolė prie Raveną jau apsupusių sargybinių, tačiau kelią pastojo staigiai tarp jų išdygęs Melburnas. Ravena pasijuto tempiama tolyn, bet iš stiprių rankų ištrūkti nepajėgė ir netrukus pranyko tamsiame koridoriuje. Nenorėdamas, kad ji vėl patektų už to barjero, kuris neprileido prie požemių, Gordonas turėjo veikti greitai, bet atkaklūs priešininko smūgiai neleido jam pasiekti praėjimo. Be to, jis privalėjo padėti besikaunančiai su Tasdaru Simfonijai, negalėjo gelbėti Ravenos ir bėgti iš tvirtovės be jos.



Tokias jo mintis išblaškė tik dar aršesni smūgiai, tad teko apsigobti skydu. Melburnas ištiesė kalaviją, norėdamas tą skydą prakirsti, bet šis dingo pats, taip išmušdamas jį iš vėžių. Pasinaudojęs akimirka, kad priešininkas nebesmūgiuoja, Gordonas paleido į jį psi energiją. Kalavijas nusirito ant žemės, tad nieko nelaukdamas pačiupo jį, susmeigė Melburnui į koją ir nespėjus nė mirktelėti puolė prie Simfonijos. Dabar beliko atsikratyti Tasdaru, bet jis ir taip jau buvo sužeistas ir nusilpęs, todėl nešvaistė laiko veltui. Demonas užsimojo į Simfoniją ir nepastebėjo artyn lekiančio smūgio, kuris sėkmingai pasiekė taikinį. Nelaukdamas Gordonas čiupo jai už rankos ir nieko neaiškindamas smuko pro duris. Mergaitė vos spėjo bėgti paskui, bet stipri ranka atkakliai traukė ją tolyn.



– Po velniais, pavėlavome, – nusivylė Gordonas, supratęs, kad nebėra sargybinių, tempusių Raveną į požemius. Akimirką delsė, nežinodamas, ką daryti, bet supratęs, jog kitos išeities nėra, nusivedė Simfoniją išėjimo iš Tamsos tvirtovės link. Keli vietovę saugojantys sargybiniai suskubo juos vytis, bet to nepaisydami jie veržėsi į priekį, artėdami Tamsos karalystės vartų link, ten, kur buvo vienintelis jų išsigelbėjimas. Simfonija juto silpstančias Gordono jėgas, juk taip pat buvo viena iš ypatingųjų, bet šiuo metu niekuo negalėjo padėti, nes pirmiausia reikėjo ištrūkti iš šios siaubą keliančios vietos.



Galiausiai pavyko pasiekti vartus, ir priešais juos pagaliau nušvito jau taip išsiilgtas žydras Žemės planetos dangus. Mergaitei atrodė, jog jie sklendė ore, ir tik vėliau suvokė, kad tokį jausmą suteikė teleportavimasis į kitą vietą, o po kelių minučių jie stovėjo Žvejų kaimelyje, prie pat Mirties girios.



– Nesijaudink, pavojus nebegresia, – atsikvėpdamas ramino ją Gordonas. – Kodėl keliavai į Tamsos karalystę viena? Nejaugi nežinai, kaip ten pavojinga?



– Žinau, tik norėjau padėti Ravenai, – truputėlį nuraudo mergaitė. – Ačiū, kad išgelbėjote, bet ji vis dar ten...



– Daugiau niekada taip nesielk, per tave turėjau rizikuoti savo gyvybe, – rimtai ištarė jis. – Nejaugi tėvai tave taip paprastai išleido?



– Ne, jie nežino, kad išvykau.



– Privalai kuo greičiau grįžti. Ravenai mes kaip nors padėsime, bet ne šitaip, – nenorėdamas jos jaudinti šyptelėjo jis. – O iš kur sužinojai, kad Ravena požemiuose?



– Nugirdau tėvų pokalbį. Ravena mano pusseserė, visai neblogai susibendravome, todėl ir norėjau jai padėti, bet žinojau, kad niekas manęs neišleis. Beje, mano vardas Simfonija.



– Gordonas, – trumpai prisistatė jis. – Kur gyveni? Galėčiau iškart tave teleportuoti.



– Nesivarginkite, gyvenu Vandenų karalystėje, bet teleportuotis moku pati, kitaip nebūčiau patekusi į Tasdaro valdas.



– Na gerai, bet iškart grįžk namo, juk dabar supranti, kaip ten pavojinga, ar ne?



– Žinoma, – linktelėjo mergaitė. – Tikiuosi, kada nors dar susitiksime.



Netrukus jie atsisveikino ir patraukė savais keliais. Simfonija teleportavosi į Vandenų karalystę, o Gordonas – prie savo namų. Jam dar reikėjo nuvykti pas Arelą ir kitus, kad jie įsitikintų, jog jam nieko blogo nenutiko, ir papasakoti, kaip viskas baigėsi, bet pirmiau norėjo nusikratyti tais apdegusiais drabužiais ir deramai nusiprausti, ko kalėdamas normaliai negalėjo.



Po to karto, kai į Tamsos karalystę buvo išgabenta Goda, namai taip ir liko tušti ir nerakinti, bet tyliai nuleidęs rankeną Gordonas iš palengvėjimo atsiduso. Buvo gera ir vėl pagaliau matyti savo namus, kurie per tą laiką, kol jis praleido požemiuose, nė kiek nepasikeitė. Jam suspaudė širdį pagalvojus, kiek Godai teko iškęsti, kai galvojo, kad jis miręs, o tikrosios tiesos ji iki šiol nežinojo, bet jis buvo tikras, jog greitu metu žinia pasklis po visas karalystes.



Gordonas varstė akimis kiekvieną kampelį, tarsi tikėdamasis rasti kažką, kas patrauktų dėmesį, nors nė pats nesuprato, kodėl tai darė. Galbūt buvo per daug išsiilgęs šios vietos ir norėjo kuo daugiau prisiminti... Tačiau reikėjo susiimti, Arela tikriausiai siaubingai dėl jo nerimavo. Paspartinęs žingsnį, jis užkopė laiptais ir nuskubėjo į savo kambarį. Pro platų langą krentantys saulės spinduliai nuauksino viską aplinkui, bet labiausiai dėmesį atkreipė ant grindų gulintis Žynių simbolis. Gordonas pasilenkė jo paimti, ir tik tada pastebėjo, jog nebėra kristalo. Jis nežinojo, kas tiksliai nutiko, bet širdyje sunkiau nepasidarė, nes vis dar turėjo būdą, kaip sutaisyti lazdą, neprarandant joje slypinčių galių. Tik privalėjo paskubėti, nes kitaip Goda sulauks tokio paties likimo, kaip ir jis, juk žyniams, galutinai praradusiems savo simbolį, buvo lemta mirti.



Atrėmęs lazdą į sieną, Gordonas sunerimęs mąstė apie tai, ar jam pavyks susisiekti su Fantazija. Praėjo jau tiek laiko, o jis neteko didžiosios dalies savo galių, galbūt bus per silpnas, kad užmegztų su ja ryšį. Tačiau pirmiau jam reikėjo susitvarkyti pačiam, ir tik tada rūpintis kitais. Po tiek laiko, kai praleido įkalintas, dušas buvo tikra atgaiva visam kūnui, o į veidą išvis nedrįso pažvelgti. Plaukai buvo gerokai pailgėję, tad teko juos trumpinti, bet dabar per daug dėl to nesirūpino ir grįžo į savo kambarį. Lazda be kristalo atrodė tokia slegianti, jog net susigniaužė kumščiai. Ją sutaisyti galėjo ne kas kitas, kaip pati Fantazija, bet Gordonas baiminosi, kad ji nesutiks, nors Goda buvo dar jauna žynė, kuriai už sulaužytą simbolį galėtų atleisti. Vis dėlto, ji nemokėjo deramai juo naudotis, o pilną galią sugebės atskleisti tik pasibaigus mokslams.



Sunkiai atsidusęs, jis paėmė lazdą ir patogiai įsitaisęs ant sofos pasiruošė susisiekti su Fantazija, tik šį kartą neplanavo kviesti jos į savo namus, o pasikalbėti su ja telepatiškai, ir nors tai darė seniai, artėjantį ryšį pajuto iškart. Jo protas dabar buvo tarsi atskirtas nuo kūno ir keliavo į tolimiausias platybes, dangiškąją Visatos dalį, kur ir turėtų būti deivė. Iš visų pusių jį gaubė akinanti šviesa, bet atsimerkti nė nereikėjo, kad žinotų keliaujantis teisingu keliu. Veide vos vos išryškėjo šypsena, kai suprato pagaliau pasiekęs tikslą ir šviesai išsisklaidžius akis į akį susidūrė su gležnu, bet tuo pačiu tvirtu deivės siluetu. Švelnūs jos rankų prisilietimai suvirpino kūną, jau taip seniai troško ją pamatyti, pasikalbėti, galbūt kartu pavyktų rasti išeitį, juk jam jau nebedaug liko, o Goda nespės sukurti naujo simbolio. Bet pirmiau jam reikėjo sutaisyti jos pačios lazdą, tai buvo kur kas svarbiau.



– Kaip ilgai tavęs nemačiau, – galiausiai prakalbo Fantazija, atrodė, nuoširdžiai džiaugtųsi jo artumu. O kodėl gi ne? Jis buvo dievų pagalbininkas, jau seniai jų pamiltas ir pripažintas savu, nors didžiąją dalį laiko skyrė Fantazijai, nes ji buvo Aukščiausioji deivė, svarbiausia iš jų visų.



– Atleiskite, kol kalėjau Tamsos karalystėje, negalėjau su jumis susisiekti, – liūdnai kalbėjo Gordonas, neįstengdamas atitraukti akių nuo to stulbinančio grožio, kuriuo spinduliavo būtybė priešais jį. Aplinkui buvo taip šviesu ir tuščia, kad, be jos angeliško veido ir aplink jį besiraitančių ilgų plaukų sruogų, daugiau nieko ir nebematė. – Nuo šiol viskas bus kaip anksčiau.



– Neturėtum dėl to teisintis, puikiai viską suprantame, tik negalime į tai kištis. Žinojome, kad anksčiau ar vėliau grįši.



– Vadinasi, žinote ir tai, dėl ko čia atvykau? – jis tik dabar susivokė ištiesti priešais ją lazdą, bet pats į ją nežiūrėjo, tarsi būtų per daug skaudu dėl to, kas nutiko.



– Magiška energija, kurią kaupei tiek metų, išsisklaidė tą pačią akimirką, kai kristalas suskilo, – paaiškino deivė, savo laibais pirštais braukdama per tą vietą, kur turėjo būti smaragdas. – Bet dievams atkurti jį labai paprasta, tada grįš ir visa energija.



– Tikrai galėtumėte tai padaryti?



– Žinoma, bet su sąlyga, – deivės pirštai minutėlei sustingo. – Daugiau niekada manęs to neprašysi. Jei simbolis bus sugadintas dar kartą, jo nešėjas bus nubaustas mirtimi, kaip įprastai ir turėtų būti.



– Suprantama, – linktelėjo Gordonas, nerodydamas jokių emocijų, nors širdis kaip pašėlusi spurdėjo iš nerimo.



Fantazija stipriau patraukė lazdą į save, taip visiškai ją perimdama, ir Gordono pečiai nusviro. Jis tegalėjo tik stebėti, kaip deivės ranka pakilo, ir toje vietoje, kur buvo kristalas, po truputį telkėsi sidabrinė magiška šviesa, kuri kas sekundę vis plėtėsi. Jam netgi teko primerkti akis, bet šviesa netrukus ėmė sklaidytis. Tuo metu jis pajuto iš lazdos pulsuojančią pažįstamą galią ir tiesė ranką jos paimti. Norėjo padėkoti deivei už tai, ką padarė, turėjo tiek daug pasakyti, bet jos vaizdas akyse pamažu ėmė blankti.