Širdis

Tįst voratinkliai – rūbas šakų,
Ruduo kelią jau stipriai pramynęs.
Ko, širdele, virpi? Nejauku?
Pakentėk, gervės grįš į Tėvynę.

Pažiūrėk, sodas – vario spalva,
Rūkuose mintys klimpę lyg smilgos,
Obelis kiekviena čia – sava,
Verpia laiką į rožinį ilgą.

Kryželiu girias laimink, laukus,
Tuos, kurie nesugrįš. „Ramaus miego“ –
Palinkėk. Atsidūsta širdis,
„Nieko kito man juk ir nelieka“.

Ji – kantri, ilgesį išturės,
Grįš gandrai, susipylus į saujas
Klegesį jų, duš laime, kuždės,
„Meilę amžiną vėl... atnašauju“.
žemaitukė