Aptikau, kad kažkaip į sapnus
Susikraustė darbai kažkada praeitos šienapjūtės.
Atbudau,
O iš ryto dar stuburas traška ir sopa suglebęs raumuo.
Tik voratinklių gijos beliko trapiai realybei susiųti,
Visa kita galiu paminėt, iškliedėt, pasapnuot.
Jau žinau daug daugiau, negu prasmės, begraibančios tylą,
Betgi kas patikės, kol nelinksta po savo šerkšnu?
Spalio saulė vėsi viršum žėrinčio lauko pakyla
Ir tik aš nežinau – dar sapnuoju, ar jau atbundu?
Tirpsta šerkšnas ir dingsta rasa.
Gal miražą drobulės bus karvė nulaižius?
Ak, seniai aš keliuos ne kad liesčiau jos pilnus spenius.
Tiek to ūkio – dvi vištos, sekiojančios giedantį gaidį,
O aš lauko gale dar svarstau – ar sudžiūt, ar supūt?..