Neklausk, kaip aš jaučiuos —
Kaip nendrė trupanti į gilų Letės srautą,
Nes drūzgai greit lyg nė nebuvę nubanguos,
Kiekvienas žingsnis iš būties ištraukia.
O, kaip žinia, sraunioji Letė niekam nieko nebeatiduos.
Pabirę liudininkai,
Kad buvau jauna,
Kad gelumbė žalia nešioti man pritiko,
Retai kada pasako svarų savo žodį garsiai.
Net nedangstau nuo vėtrų savo šerdį pliką,
Tiktai susigūžiu, kai ima koks praeivis už buvimą barti.
O rankos, buvę dirbančios,
Nebepadoriai svyra
Ir darosi sprangus kiekvienas — net skaniausias — kąsnis.
Neklausk, kaip aš jaučiuos —
Išblukus, aptrupėjusi, apirusi,
Nes nuo manęs nebeprikaluso plauksiu, brisiu, skęsiu..
Skaudus tas nežinojimas,
Pajutus Letės gylį.
Todėl neklausk,
Kad dar labiau nesusvyruočiau.
Aš tik ta nendrė, atspindžius kur myli.
Jau niekur neskubu ir niekur nevėluoju.