Pirmas skyrius. Bandymas padėti

1951 metai, Balandžio 23 diena

Raveną supo beribė tamsa. Tuštumoje skambantys vaitojimai kvietė ateiti. Dairydamasi aplinkui ji bandė ką nors pamatyti, ir tik vėliau priešais save įžiūrėjo daugybę keistų, beformių būtybių. Šmėklos. Nesuskaičiuojama begalė jų vis artėjo... Mergaitė išsigandusi sustingo. Nebežinojo, ką daryti toliau. Beliko tik sprukti arba pasiduoti, tačiau abu pasirinkimai atrodė neįtikėtinai sunkūs. Ji sudrebėjo iš nevilties, o šmėklos jau siekė jos esybės savo perregimais pirštais, mėgindamos nusitempti į pragaištį. Šaltas alsavimas stingdė išvargusį kūną. Bet priešintis ji nepajėgė, nes kitoje pusėje laukė tik dar daugiau šmėklų, tykančių įtraukti į tamsą. Išplėtusi akis mergaitė sekė kiekvieną jų judesį. Kad ir kaip nesisekė, turėjo vilties iš čia ištrūkti.

– Nepasiduok, – sukuždėjo ji sau. – Nepasiduok...

Skausmas vėl grįžo, tik dabar buvo kur kas stipresnis nei anksčiau. Tuo metu šmėklos pačiupo už kojų, taip priversdamos Raveną suklupti, ir pradėjo tempti ją gilyn į bekraštę juodumą. Žemę klojantys aštrūs akmenys raižė kojas, keldami nenusakomą skausmą. Negalėdama ištrūkti ji ėmė blaškytis ir į visas puses svaidyti psi energiją, nors nujautė, kad tai nepadės – šioje vietoje ji buvo beginklė. O šmėklos tik dar atkakliau ją laikė. Nesuskaičiuojama gausybė rankų tarsi čiuptuvai keliavo nuo kojų, tvirtai apsivijo krūtinę, kol galiausiai pasiekė ir galvą.

– Ne!.. – skausmingu balsu suriko Ravena, bet praplėšusi akis suprato einanti tamsiu koridoriumi, o visai šalia jos ramiai žingsniavo Melburnas. Mergaitė nejučia įsitempė, tarsi jis užpultų ją taip pat, kaip tos šmėklos, ir nors stengėsi nesukelti nė garso, jos žingsnių aidas atsimušė į sienas. Jiems už nugarų ėjo sargybiniai, nesuteikdami jokio šanso pasprukti. Jau prieš tai nepavyko to padaryti, todėl ji žinojo, kaip beprasmiška būtų bandyti dabar.

Ravenai jau iki gyvo kaulo buvo įgrisusi ši niūri, jėgas siurbianti Tamsos tvirtovė, bet ji jautėsi bejėgė, nes vis dar negalėjo pilnai naudotis savo galiomis, kad ištrūktų į taip trokštamą laisvę, kur jos laukė draugai ir artimieji. Veidas atrodė išblyškęs, lūpos neprasižiojo ir neišleido nė garselio – pasipriešinti nedrįso, vis tiek niekas jos neklausys. Žodžiai čia nieko nereiškė, Tasdaras buvo vienintelis, galintis kontroliuoti jos kūną ir protą.

Melburnas tuo metu oriai žengė į priekį. Jo akys buvo įsmeigtos į tolį, o ilgi plaukai kaip lengvas šilkinis šydas taršėsi už nugaros. Ravenai atrodė, kad jis apie nieką negalvoja. Jokių jausmų, tarsi jį būtų kas nors pakeitę, užvaldę jo gyvenimą... Ji jau anksčiau tai pastebėjo, bet nežinojo, kodėl tas žmogus tarnavo Tasdarui, jei iš tiesų prieštaravo jo planams, juk galėjo pasipriešinti ir tiesiog išeiti. O gal taip pat, kaip ir ji, tik bandė apsaugoti tuos, kuriuos myli?

Kelio buvo nebedaug likę, todėl mergaitė sudrebėjo iš baimės, o netrukus atsidūrė prieš rubinines, šiurpą keliančio padaro akis, pritvinkusias begalinio, jai nesuprantamo pykčio. Krūptelėjusi žengė žingsnį atgal, bet ragindamas paklusti į priekį ją stumtelėjo sargybinis. Rūstus tėvo žvilgsnis tarsi pervėrė ją kiaurai.

– Ir ką pasakysi dabar, Ravena? – pagaliau prakalbo jis.

– O ką turėčiau? – Ravena suvirpėjo vien nuo griežto jo balso tono, įtemptai galvodama, kodėl jis ir vėl ją pasikvietė, juk žinojo, kad neišpeš nė žodžio apie tai, ką ji veikė Tamsos karalystėje.

– Kuo puikiausiai žinai, – tvirtai atrėžė Tasdaras ir sekundėlę tylėdamas primerkė akis. – Nejaugi visą tą laiką taip ir tylėsi? Ar bent nutuoki, kaip per tave turėjo kentėti Arela? O gal tau jau neberūpi?

– Niekada nesakiau, kad man ji nerūpi, – piktai mestelėjo mergaitė. – Bet savo planų irgi negaliu išduoti.

– Ir gerai, nes tau pasisekė, Arelos šioje tvirtovėje nėra! – skėstelėjo rankomis demonas. – Gali džiaugtis, nes jos gyvybei pavojus nebegresia, bet tai dar nereiškia, kad išsisukai iš padėties ir pati iš čia ištrūksi. Ir žinai kodėl? Niekam tavęs nebereikia, net tavo motina pabėgo iš požemių be tavęs. Argi ne skaudu?

– Iš kur man žinoti, kad nemeluoji? – Ravena purtydama galvą pasitraukė atatupsta. – Mama jokiu būdu nepaliktų manęs čia vienos.

– Tikrai? O kaipgi tai, kad vos gimusią perdavė svetimai šeimai?

– Ji tik norėjo paslėpti mane nuo tavęs, – paprieštaravo mergaitė. – Kodėl bandai mane nuteikti prieš ją? Tarsi pats būtum geresnis...

– Tuomet kodėl ji pabėgo, nepadėjusi tau?

– Neabejoju, kad pats prie to prikišai nagus. Ji pažadėjo daugiau niekada manęs nepalikti.

– Ir tu tiki tais beprasmiais žodžiais? – Tasdaras žengė žingsnį arčiau, atidžiai nužvelgdamas dukterį. – Nori, atskleisiu tau paslaptį? Juk taip ilgai bandei įminti Averinos mįslę, ar ne?

Visą laiką šalia stovintis Melburnas stipriai sugniaužė kumščius ir slėpdamas savyje besikaupiančią kaltę panarino galvą, tuo pačiu nenorėdamas rodyti savo susijaudinimo. Jis puikiai žinojo, ko Tasdaras siekė, ir ką tiksliai pasakys, bet privalėjo laikytis nuošalyje.

– Tu žinai tikrąjį Averinos vardą? – balsas šiek tiek sudrebėjo, bet ji stengėsi išlikti drąsi.

– Žinoma, o kada man nepavyko jūsų perprasti? – vyptelėjo demonas. – Kol varginaisi išsiaiškinti tiesą, ji visą laiką buvo tau prieš akis.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Arela pati yra Averina, bet nenorėjo to atskleisti tau, štai kodėl neleido jos ieškoti. Argi ne ironiška? Tavo pačios motina nepasakė tiesos ir dėl to turėjai kentėti.

Ravena minutėlę stovėjo sustingusi ir apgalvojo visus praeities įvykius, nuo pat tos dienos, kai sužinojo esanti nepaprasta ir keliavo į Nebūties pasaulį. Goda kartą jai sakė, kad Arela išsiaiškino, kas slypi už Averinos, tik niekada neatskleidė vardo, tačiau ji tai darė, norėdama apsaugoti Averiną, o tai reiškia, kad save. Žinoma, mergaitė buvo tikra, jog Arela nuslėpė tiesą dėl labai rimtų priežasčių, bet iš kur viską žinojo Tasdaras?

– Pasakyk man, Ravena, ar vis dar palaikai Arelą? Ar vis dar esi jos pusėje? – vėl prakalbo jis. – Argi neperspėjau, kad anksčiau ar vėliau pamatysi tikrąjį jos veidą?

Mergaitė pasibaisėjusi per žingsnį atsitraukė.

– Taip, ji nuslėpė nuo manęs, kas yra Averina, bet kas iš to? Tai dar nereiškia, kad viską metusi susidėsiu su tavimi.

– O aš maniau, kad bus kur kas paprasčiau... – vaidino nusivylusį jis. – Tau svarbiau laisvė ar Arela?

– Nepriversi manęs daryti to, ko nenoriu, – atkirto ji, nustebdama, kad pasakė tai kur kas drąsiau nei norėjo.

– Mat kaip, bandai apsimesti nepalaužiama? – Tasdaro akys tik dar labiau susiaurėjo ir jis lėtai perėjo salę, po to vėl sustojo prie dukters. – Net jei Arelos čia nėra, tai nereiškia, kad nebegaliu jos sučiupti. Be to, Lina taip pat priklausoma nuo manęs ir neištrūks tol, kol pats to nenorėsiu. Nejau taip trokšti matyti, kaip ji miršta?

Ravena išsigandusi ėmė blaškytis po patalpą. Akimirką jos žvilgsnis nukrypo į Melburną, o jis linktelėjo, nutaisęs rimtą miną. Ji suprato, kad tai ne melas, ir iš lėto pasitraukė atgal, bet tuoj pat susidūrė su sargybiniu, neleidžiančiu jai palikti salės.

– Man nesvarbu, ką darysi, – jau nebe taip ryžtingai kalbėjo ji. – Tu tik nori mane įbauginti, kad gautum tai, ko tau reikia, nes jei būtum norėjęs, seniai būtum išžudęs visus, kuriuos myliu.

– Taip, galėčiau tai padaryti, jei negailėčiau tavęs, – šyptelėjo Tasdaras. – Bet vieną dieną mano kantrybė baigsis. Plius tai, kad Linos Tamsos tvirtovėje nėra, o tai taškas mano naudai.

– Tuomet kur ji? – iš nevilties sudrebėjo mergaitė. – Ką jai padarei?

– Nesivargink sužinoti, vis tiek jai nepadėsi, – jis nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą, kaire ranka tapšnodamas prie šono prisegtą kalaviją. – Kaip matai, visuomet lenkiu tave vienu žingsniu, o prieš mane tu viena, argi ne metas pripažinti, kad pralaimėjai?

Ta klastinga šypsena privertė Raveną galutinai nusivilti padėtimi, į kurią pakliuvo. Pirmą kartą gyvenime ji taip pyko ant savo tėvo, kuris mokėjo viską tik griauti ir naikinti. Net baisiausiame košmare nesitikėjo, jog viskas pakryps būtent šitaip, kad teks tokiu būdu susidurti su juo akis į akį, nors jau seniai žinojo, kad akistatos neišvengs.

– Pasiduok man! – kaip pamišęs nusijuokė Tasdaras, į šonus ištiesdamas rankas. – Parodysiu tau, kaip atskleisti savo tikrąją galią, galėsi griauti ir naikinti kartu su manimi!

– Ne, niekada su tavimi nesusidėsiu... – suklupo ant kelių mergaitė. – Paleisk Liną ir Godą, jos nekaltos dėl to, kad padariau klaidą...

– Nejaugi nesupranti? – įsiterpė visą laiką tylėjęs Melburnas. – Tasdaras niekada neklaus, ko tu nori, o Lina Nebūties pasaulyje ir tu jos neišgelbėsi, nes tik jis gali atverti vartus. Senieji Atakanos požemiai jau seniai sunaikinti, tad pro juos daugiau nepraeisi.

Ravena jau nebežinojo, ką sakyti toliau, kaip su jais kovoti. Buvo prislėgta minties, kad su savo bėdomis daugiau niekada nesusitvarkys, nors iš dalies pati viską sukėlė. Bet staiga jos dėmesį patraukė netoliese tvyranti silpna energija. Nejaugi kažkas bandė jai padėti? Akimirką suabejojo, bet ta energija buvo tokia pažįstama, kad jai suspaudė širdį, tačiau jos savininko išskirti nepavyko. Nejučia nusišypsojusi ir pasijutusi drąsiau ji atsisuko į tėvą, bandydama užčiuopti savo galią. Galbūt dar ne viskas prarasta, galbūt jai pavyks iš čia pabėgti, kaip pabėgo jos mama, tereikėjo tikėti savo jėgomis. Dabar rankų nejuosė galias slopinančios ringės ir psi energija laisvai tekėjo jos pirštais. Deja, jos vis dar buvo per mažai, bet ji negalėjo daugiau laukti, privalėjo parodyti esanti stipri, tad sulenkė kojas ir atsispyrusi puolė.

Kaipmat sureagavęs Tasdaras sviedė į dukterį juodą psi energiją, bet mergaitė išvengė smūgio bangos ir pasiruošė gintis. Raudonas spindulys nusidriekė jos link, o ji vikriai metėsi į šalį ir akimirką nukreipė aršų žvilgsnį į Melburną. Šis bandė ją sustabdyti, Ravena sureagavo žaibo greičiu ir užsimojo, tačiau jis atmušė smūgį viena ranka. Tuo metu mergaitės kūnu nuvilnijo skausmo banga, bet ignoruodama ją vėl puolė parankinį, taip trumpam nukreipdama dėmesį nuo ją atakuojančio tėvo, o kai apsisuko, jau buvo per vėlu, smūgis partrenkė ją ant grindų. Ravena bandė pakilti, bet kūnas taip ir liko sukaustytas.

– Ką man padarei? – sunkiai išspaudė ji, iš visų jėgų stengdamasi pajudinti bent menkiausią raumenėlį. – Paleisk!

– Pati pamėgink išsilaisvinti, – pasišaipė Tasdaras, pasilenkdamas žemai prie dukters. – Nagi, atsistok ir eik. Parodyk, ką moki, juk turi savyje mano galią, argi ne taip?

Tačiau kad ir kaip ji muistėsi, niekas nepadėjo, o Tasdaras žiūrėjo į ją ir toliau kaustė savo žvilgsniu. Tas žvilgsnis buvo toks pritvinkęs įtūžio, jog šiurpo oda, bet nusisukti ji negalėjo. Neįstengė.

– Taip ir maniau, – pagaliau atsistodamas vėl prakalbo jis. – Tu tokia pat apgailėtina, kaip ir tavo motina, kuri net nemoka deramai išnaudoti savo galios. Melburnai, nuvesk ją atgal į požemius.

– Klausau, pone, – skubiai linktelėjo šis ir jau buvo bežengiantis prie Ravenos, kai staiga ausis pervėrė garsus trenksmas, po kurio sekė panikos ir skausmo kupini riksmai. Prasivėrus durims, Melburno žvilgsnis įsmigo į salėje pasirodžiusią mergaitę. Jos krūtinė sunkiai kilnojosi, matyt, norėdama čia patekti turėjo įveikti nemažai sargybinių. Tačiau nepaisant to, veide išryškėjo savimi pasitikinti šypsena, kurios ji nė nesistengė slėpti.

Tuo metu Ravena pasijuto galinti judėti ir nesuprasdama, kas vyksta, lėtai pakėlė apsunkusią galvą.

– Simfonija? – net aiktelėjo ji, akys išsiplėtė iš nuostabos. – Ką čia darai?

Išgirdęs tą vardą, Melburnas krūptelėjo ir netekęs žado žiūrėjo į mergaitę. Negali būti, nejaugi čia tikrai Simfonija, jo sesers dukra? O gal šis vardas tik sutapimas?

Vis dar neįstengdama patikėti, kad išvydo būtent ją, Ravena palengva pakilo nuo grindų. Simfonija drąsiai stojo priešais Tasdarą ir jo parankinį, o netrukus jos delnuose žybtelėjo melsva šviesa, kuri po kelių sekundžių skriejo tiesiai į Melburną. Kol jis atrėmė smūgį, mergaitė nedelsdama pribėgo prie bandančios atgauti amą Ravenos.

– Palik Melburną ir Tasdarą man, susitvarkysiu viena, – pareiškė ji, akylai stebėdama priešininkus, galinčius bet kurią akimirką pulti.

– Bet... – sumikčiojo Ravena.

– Nesijaudink dėl manęs, nepražūsiu.

Mergaitė nieko taip ir neatsakė, o Simfonija jau metėsi prie Melburno. Atmušęs smūgį, jis išsitraukė iš pašonės kalaviją, kurio ašmenys grėsmingai sužibėjo prieš šviesą. Atrodė, jog ginklas labai sunkus, bet jam nereikėjo jokių pastangų, kad jį išlaikytų. Simfonijos veide išryškėjo neapykanta, ir pašokusi nuo grindų ji dar kartą nusitaikė į priešininką. Šis susivokė žaibiškai greitai ir atkirto smūgį kalaviju, o mergaitė neatlyžusi suvarė dar vieną pykčio kupiną psi energijos pliūpsnį.

– Puikiai smūgiuoji, – eilinį kartą išsisukdamas pagyrė ją Melburnas. – Bet vis dar esi per lėta.

Jis žengė vos vieną žingsnį į priekį ir staigiai teleportavosi jai už nugaros. Simfonija nespėjo sureaguoti ir gavusi kumščiu į pilvą susirietė iš skausmo.

– Ne... – užsidengdama rankomis veidą sudejavo Ravena, tačiau bijoti nebuvo ko, mergaitė atsitiesė ir kovojo toliau. Ilgi plaukai plaikstėsi su kiekvienu jos judesiu ir posūkiu, o rankos mikliai atmušinėjo psi energijos pliūpsnius, tarsi būtų tai dariusi daugybę kartų.

Ravena sutrikusi nesugebėjo pajudėti iš vietos, akys nukrypdavo tai į Simfoniją, tai į Melburną ar netgi tėvą, kuris stebėjo juos iš toliau su šypsena veide ir ruošdamasis kovai traukėsi iš pašonės kalaviją. Ji privalėjo įsikišti, juk negalėjo tik stovėti, o juo labiau – verkti dėl susiklosčiusios padėties, bet nežinojo, ką tiksliai turėtų daryti, kad jos pagalba būtų veiksminga. Simfonija pasirodė čia, norėdama ją išgelbėti, nors buvo per silpna ir tik beprasmiškai rizikavo savo gyvybe, bet gal kartu joms kaip nors pavyktų?

Kumščiai susigniaužė iš nevilties, tačiau Ravena nespėjo pakrutinti nė piršto, nes priešais ją išniro grėsmingas Tasdaro šešėlis...