Nors pilkos prieblandos ir šalnos ant dirvono,
Bet kokios ryškios būto laiko šukės.
Ko nepasiimi, žinai, kad nieks neduoda,
Yra ko džiūgauti, jei tu, ilgiau užtrukęs,
Randi bent džiugeną, bent šypseną, glamonę —
Kažką, kas jaudina, kas kraujui stingt neleidžia.
Kaip ženklą gyvasties rikiuoji spalvą, kvapą, skonį
Ir net voratinklį, užkritusį ant veido.
Būties šviesos kaip augalui tau reikia,
Kad savo kiaute neužsidarytum.
Na, o spalva? Meldiesi tu ar keikies,
Kai už langų pakirdęs švinta naujas rytas?