Į veidrodį žiūriu: gražuolė,
Nepatikės tuo... tik kvailys, –
Ūpui tuoj raukšlė kloja guolį, –
Svarbu, beraukšlė yr širdis!

Plaukai pilki? Ir kas čia tokio?
Panelės geidžia tos spalvos.
Aš juos pašiaušti, vai, išmokau,
Tūps „pempės lizdas“ ant galvos!

Liežuvį veidrodžiui parodau:
– Viens tu įvertinti gali.
– Lyg karalienė brandos sodo, –
Blizgus lyg euras pakely.

Ir man smagu, ir man jau gera:
Skleiskis, dumblyne, išplaukiu!
Nėra ko skelbt senatvei karo,
Sakau, „gražuolė“, tark, „tikiu!“