– Greičiau, kitaip ji mirtinai nukraujuos!



Atplėšęs duris ir visiškai ignoruodamas juos vidun įleidusią Ariadną, Aristėjas staigiai puolė į kambarį ir paguldė Elizą ant sofos. Norėdamas aiškiau matyti žaizdą, jis skubiai prasegė krauju permirkusių marškinių sagas, pusiau jas nuplėšdamas, ir daugiau nebelaukdamas ištiesė rankas jai virš pilvo. Po akimirkos iš jų pasklido švelniai melsva šviesa.



– Galėčiau tau padėti, taip pat moku gydyti, – Arela pasilenkė prie sąmonę praradusios draugės. – Žaizda labai rimta, tu pervargsi.



– Ne, tau reikia taupyti jėgas, juk taip pat esi sužeista, – paprieštaravo jis. – Esu Vyriausiasis žynys, turiu dalį dievų galios, taip paprastai nenusilpsiu.



– Siaube, kiek čia daug kraujo, tikiuosi, nepavėlavome.



– Nesijaudink, jai viskas bus gerai, – šyptelėjo Aristėjas. – Pažadu.



Arela daugiau nieko nesakydama tik stebėjo, kaip Elizos žaizda iš lėto traukiasi, ir jos širdis po truputį ėmė rimti, juk yra buvę ir blogiau, Gordonas ištvėrė sunkesnius sužeidimus, turėtų išgyventi ir Eliza. Bet jos veidas atrodė toks išbalęs, kas, jeigu ji daugiau nebeatsikels? Ne, Arela turėjo galvoti pozityviai, nors iš dalies pati buvo kalta, jog draugė turėjo rizikuoti savo gyvybe, kad padėtų jai pasprukti. Ir nors ji buvo ne vienintelė, kuriai reikėjo pagalbos, vis tiek kaltino save, kad nebuvo pakankamai gera ir galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip Tasdaras eilinį kartą praliejo kraują. Tą patį jis bet kada galėjo padaryti ir su ja, bet tyčia leido kankintis, tyčia kenkė tiems, kurie jai svarbūs.



– Na štai, pavojus gyvybei nebegresia, – atsikvėpė Aristėjas, pagaliau patraukdamas rankas. – Žaizda dar nesugijusi iki galo, tad ji dar turės kurį laiką saugotis.



– Ačiū, kad mums padedi, – Arela nedrąsiai prisėdo ant sofos krašto. – Deja, neturiu tvarsčių.



– Aš galiu nupirkti, – pasisiūlė Felicija ir moteris tik dabar suvokė, jog ji buvo kartu su jais visą šį laiką. – Jau teko susipažinti su Azryatu, žinau keletą vietų.



– Gerai, – sutiko Aristėjas, nukreipdamas žvilgsnį į Arelą. – O tave taip pat reikia išgydyti, nors tavo žaizda ir ne tokia rimta.



– Taip, žinoma, – susiėmė moteris, stebėdama, kaip Felicija pranyksta už durų, ir nors jautėsi šiek tiek nejaukiai, prasisegė marškinių sagas ir apnuogino sužeidimą, esantį visai prie pat peties.



Aristėjas prisislinko arčiau ir kaipmat ėmėsi darbo. Jo šiltų rankų prisilietimas sužadino nemalonius prisiminimus, kad net pašiurpo oda, bet tolygiai kvėpuodama Arela stengėsi sutelkti dėmesį kitur ir nusuko žvilgsnį į šalį. Be jų, kambaryje dar buvo Agnesė, ir moteris nė neįstengė įsivaizduoti, kaip ji turėtų jaustis, juk Eliza jos mama. Be to, visą tą laiką, kol jie kovojo dėl savo gyvybių, ji stengėsi likti nepastebėta, nes Melburnas būtų ją sulaikęs, tad teko pabėgti kartu su jais tik prasidėjus visam chaosui. Arelą neramino faktas, kad Melburnas vis tiek pamatys, jog Agnesė dingo, ir supratęs, ką ji padarė, neabejotinai pasirodys Azryate. Tačiau jie dar turėjo laiko, Melburnas buvo užsiėmęs kitais reikalais, pirmiau reikėjo sutvarkyti visą tą mėšlą, kurio jie pridirbo Tamsos karalystėje.



Arelos akys nukrypo ir į netoliese stovinčią susirūpinusią Ariadną. Moteris nesuprato, kodėl ji čia, bet nebuvo laikas ir vieta klausinėti, išsiaiškins tai vėliau.



– Džiaugiuosi, kad grįžai, – pastebėjusi jos žvilgsnį prakalbo mergina. – Siaubingai dėl tavęs jaudinausi, kaip jautiesi?



– Man viskas bus gerai, – nenoriai nusišypsojo Arela, ir vėl žvelgdama į Elizą. Jos veidas jau nebeatrodė toks išbalęs, bet ji vis dar gulėjo be sąmonės, ilgi plaukai buvo pasklidę ant minkštų pagalvių. Moteris prisiekė sau, jog daugiau niekada neleis kažkam panašaus nutikti, nenorėjo, kad per ją kentėtų artimieji. Be to, Gordonas pažadėjo padėti jai susitvarkyti su savo galiomis, galbūt pavyks sustiprėti, kad bent jau pastovėtų už save.



– Gali atsipalaiduoti, ranka visiškai sveika, – prižadino ją nuo minčių Aristėjas. – Pailsėk, o dėl Elizos nesijaudink, mes su Ariadna susitvarkysime.



Arela tarsi apdujusi pakilo nuo sofos ir praėjusi pro Agnesę lėtai patraukė savo kambario pusėn. Vos pravėrusi duris atsistojo tiesiai priešais veidrodį, nors jau ir taip žinojo, kad atrodo siaubingai. Visą tą laiką, kol buvo uždaryta pas Tasdarą, neturėjo burnoje nė kąsnio, bet nežinojo, ar sugebėtų valgyti ir dabar, per daug nerimavo dėl vis dar pavojuje likusio Gordono. Tačiau ji nieko dėl to negalėjo padaryti, jis aukojosi tam, kad jie saugiai pabėgtų. Nors pavojus visiškai nepraėjo, Tasdaras bet kada galėjo čia pasirodyti ir visus juos išžudyti. Bet argi nebūtų padaręs to anksčiau, jei būtų galėjęs? O gal vis dėlto jis nebuvo toks stiprus, kaip visi manė?



Reikėjo palįsti po dušu, bet Arela tik skubiai persirengė ir pasigriebė šepetį, norėdama bent jau susitvarkyti išsitaršiusius plaukus, tačiau rankos staiga sustingo ore.



„Žinai, kad tavo plaukai labai gražūs? – paklausė Tasdaras, suimdamas ilgą sruogą ir prikišdamas sau prie lūpų. – Jie visada man taip patiko.“



Vydama mintis, moteris papurtė galvą ir skubiai paliko kambarį. Netrukus grįžo Felicija, tad nusprendusi netrukdyti ji išėjo į virtuvę, kartu su savimi išsivesdama ir Agnesę, kuri per visą tą laiką, kol jie čia buvo, neištarė nė žodžio.



– Gal norėtum vakarienės? – po kurio laiko kreipėsi ji į mergaitę.



– Būtų visai neblogai, – liūdnai šyptelėjo toji.



– Aristėjas sakė, kad Eliza greitai pasveiks, tad per daug dėl jos nesijaudink, gerai?



– Nesijaudinu, man tik truputėlį neramu.



Moteris tik menkai nusišypsojusi ėmė ruošti valgį, o Agnesė įdėmiai stebėjo, kaip vikriai ji sukasi virtuvėje, taip bandydama nukreipti dėmesį, kad tik nereikėtų galvoti apie Tasdarą, bet netrukus tylą sutrikdė nekantrus beldimas į duris. Nesuprasdama, kas galėtų pasirodyti tokiu metu, Arela nuskubėjo jų atidaryti.



– Lorena? – nustebusi ji įsileido viešnią į vidų.



– Mačiau, kas atsitiko, norėjau įsitikinti, kad Elizai viskas gerai, – sunerimusi ji apsidairė po koridorių. – Kur ji?



– Nebijok, Eliza greitai pasveiks, Aristėjas ją pagydė ir dabar jai reikia poilsio, – Arela minutėlę žvelgė į moterį užjaučiančiu žvilgsniu, bet staiga jos akys išsiplėtė iš nuostabos. – Palauk, tu gali matyti per atstumą?



– Taip, bet tam reikia labai didelio susikaupimo, todėl išryškinu tik keletą detalių, – eidama paskui ją į virtuvę paaiškino Lorena. – Mačiau, kaip Gordonas aukojosi, norėdamas, kad liktumėte saugūs, būtent todėl pasiunčiau jam į pagalbą Tronheimą.



– Tikrai? – Arela nustebusi kelis kartus sumirksėjo.



– Žinoma. Tikėkimės, kad kartu jiems pavyks iš ten kaip nors pasprukti.



– Bet kaip Ravena ir Goda? Mes privalome joms padėti, kol Tasdaras dar nieko nepadarė.



– Nesijaudink, Ravenos jis nelies, juk ji yra jo duktė.



– O kaipgi Goda? Ką daryti dėl jos?



– Neįsivaizduoju, už ką ji pakliuvo, bet jei Tasdaras būtų norėjęs, seniai būtų ją nužudęs, – bandė raminti ją moteris. – Mums pavyks jas iš ten ištraukti, bet visų pirma reikia plano, nes Tasdaras užblokavo įėjimą į požemius.



– Suprantu... – nusiminusi Arela pastatė Agnesei lėkštę su valgiu. – O ką darysime dėl Linos? Tasdaras uždarė ją Nebūties pasaulyje, ten, kur pati kažkada kalėjau, bet mes negalime ten patekti, nes jis sunaikino Senuosius Atakanos požemius.



– Lina Nebūties pasaulyje? – apstulbo Lorena. – Kodėl būtent ten?



– Nežinau, Tasdaras nepaaiškino, kodėl ją vienintelę uždarė kitur, – nusivylusi ji susmuko prie stalo ir susiėmė už galvos. – Galėčiau kuo nors padėti, kai Tasdaras buvo įkalinęs mane Nebūties pasaulio kalėjime, man pavyko iš ten pasprukti, o po to Ravena pravėrė vartus ir padėjo man išeiti. Žinau, kaip atrodo tas kalėjimas, neabejoju, kad Lina dabar ten, mums tereikia rasti būdą, kaip atverti Nebūties pasaulio vartus.



– Žinoma, bet nesu tikra, ar pavyks rasti tą būdą. Reikėtų nuvykti į Šešėlių karalystę, galbūt rastume kokių nors knygų, kur nurodyta, kaip galima tuos vartus atverti. Belieka tik palaukti, kada grįš Gordonas, tada jam ir pasakysime savo planus.



– Taip, Gordonas... – nejučia sukuždėjo ji ir iš lėto pakilusi nuo kėdės jau griebė durų rankeną.



– Ar tau viskas gerai? – sunerimo Lorena.



– Taip... žinoma... tik išeisiu į balkoną įkvėpti gryno oro.



Skubiai užlipusi laiptais, Arela pravėrė stiklines duris ir šiek tiek nedrąsiai priėjo prie atviro lango. Ilgus plaukus ir baltą drabužį ištaršė neramiai papūtęs vėjas ir ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, kurią neapsakomai maudė. Tiek daug visko įvyko, kad nė nežinojo, ką toliau jausti, kiek dar laiko teks visa tai kęsti ir apskritai ar bus kada nors diena, kai galės negalvoti apie rūpesčius ir džiaugtis gyvenimu, o svarbiausia – turėti normalią šeimą...



Arela buvo tokia paskendusi savo mintyse, jog nepastebėjo prieinančios Lorenos. Supratusi jos rūpestį, toji švelniai palietė jai petį.



– Nesijaudink, Gordonas būtinai grįš, – nusišypsojo, lyg ir nenoriai, o tik tam, kad padrąsintų. – Žinau, kaip jį brangini, bet perdėtas nerimas tau nepadės, privalai bent truputį pailsėti, nes kitaip susirgsi.



– Bet aš nujaučiu, kiek jau nebedaug liko... – ašaros užspaudė gerklę, ir rinkdama žodžius ji minutėlę tylėjo. – Net jei Gordonui ir pavyks pabėgti iš Tamsos karalystės, anksčiau ar vėliau jis vis tiek mirs.



– Ką nori tuo pasakyti? Kodėl jis turėtų mirti?





– Gordonas man liepė niekam nepasakoti, bet tai neįmanoma, juk kas nors turės jam padėti... bent pamėginti.



Lorena nesuprato, ką ji norėjo tuo pasakyti, bet nekamantinėjo, laukdama, kol pati išsipasakos. Tačiau Arela tylėjo. Nors ir norėjo viską išrėkti, bet nebeįstengė ištarti nė žodžio, bandydama įsivaizduoti, kaip jos gyvenimas tęstųsi be Gordono. Susigėdusi, bijodama net pažvelgti į draugę, ji įsmeigė akis į vaizdą už lango, už kurio nieko nebuvo matyti, tik vis labiau bauginanti tamsa. Bet galbūt ji per daug viską dramatizavo, galbūt iš tiesų viskas susitvarkys ir jiems pavyks išgelbėti likusius belaisvius. Tik tam, kad tai padarytų, jie turės dar daug ką paaukoti, nes tokia buvo jų laisvės kaina.



 



Penktos dalies pabaiga



Pradėta: 2022-03-21

Baigta: 2022-09-14