Nebe ušėtkais, krežuliais, net ne rieškutėmis
Berinksiu tai, kas liko iš jaunų dienų.
Senatvė – būsena, be kliuvinio suklupti
Ir užsimiršt, į kur ir ko einu.
Manęs tankmėj nuodingos noksta uogos
Iki pati savęs beprotiškai bijau.
Kas išsitars, kad pavažiavęs stogas
Ir kad balastas aš pasauliui jau?
Visi tikėjimai, taisyklės iš kadaise
Įsako stagarui ištvinti pumpurais
Ir nevalia kaip lapui pasileisti,
Kai rytas klausia – ar tvirtai laikais?..
Tyliu. Nesimeldžiu, nes gomurys uždžiūvo,
Nes mintys trupa. Pamečiau žodžius.
Gal sapnavau, kad giedros dienos buvo?
Gal jau kliedžiu, ieškodama pradžių?
Rieškutės tuščios, krežuliai, ušėtkai
Kamaroj veliasi ir miškas per toli.
Senute, eik tu šuniui pjauti šėko,
Nes būtimi jau džiaugtis negali.