Keturioliktas skyrius. Laisvės kaina



Pagaliau galėdamas sutelkti dėmesį vien į kovą, Gordonas atmušė kalaviju smūgį, kuris visu greičiu lėkė tiesiai į jį. Tasdarą, žinoma, kažkuo veikė tas sužeidimas, tik jis stengėsi to neparodyti. Bet jo būklę išdavė judesiai, jis nejudėjo taip greitai, kaip prieš tai, jeigu tik pavyktų ir vėl sužeisti jį Elzaro ašmenimis, galbūt laimėtų bent kažkiek daugiau laiko. Tačiau Gordonas nebuvo tikras, ar būdamas silpnesnis sugebės tai padaryti, nes praėjo jau daugiau nei metai, kai paskutinį kartą su juo kovėsi, jau nebežinojo, kiek pats sugeba. Vis dėlto, jis buvo pasiryžęs aukotis, kad tik kiti liktų saugūs. Neabejojo, jog Aristėjas stipresnis už Melburną, tad jei šis ir pastos kelią, be problemų pavyks išsisukti.



Šį kartą į Gordoną lėkė ugnies kamuolys, bet jis atkišo kalaviją ir tvirtai įrėmęs kojas į grindis nukreipė smūgio bangą į šoną. Ugnis kliudė grindis, išsitaškydama į visas puses, tačiau jis nespėjo nė atsikvėpti, ir kai dar vienas smūgis beprotišku greičiu lėkė jo pusėn, staigiai metėsi į šalį. Visai šalia buvo siena, tad skaudžiai trenkėsi į ją petimi, o atskriejus trečiam ugnies kamuoliui apsigaubė psi energijos skydu. Net jei Tasdaras ir susilpnėjo, pats Gordonas buvo praradęs kur kas daugiau jėgų ir nė iš tolo jam neprilygo. Skydui išnykus, jis tvirčiau suspaudė kalavijo rankeną ir ignoruodamas skaudantį petį laukė dar vieno puolimo. Dabar Tasdaras delsė, vienoje rankoje liepsnojo ugnis, o su kita jis laikė vieną iš savo kalavijų ir įtartinai šypsojosi. Gordono raumenys tik dar labiau įsitempė. Užuot atmušinėjęs smūgius, jis turėjo kažko imtis, bet nežinojo, kaip prie jo priartėti. Tikriausiai turėjo rizikuoti, net jei tai reikštų, kad pats nukentės.



Tuo metu Tasdaras pašoko iš vietos ir lėkdamas tiesiai į priešininką jau kaupė dar vieną ugnies kamuolį. Bet užuot ruošdamasis atmušti smūgį, Gordonas kaip kulka šovė jo pusėn. Milžiniškas ugnies pliūpsnis pasklido iš demono delnų, o žynys tik prisidengė ranka galvą, ir toliau prie jo artėdamas. Liepsnų liežuviai apsupo jį iš visų pusių, tarytum botagai talžydami rankas ir kojas, tuo pačiu keldami deginantį skausmą, bet tai jo nesustabdė. Ir štai, Tasdaras buvo jau visai čia pat, beliko tik ištiesti kalaviją ir...



Viskas įvyko taip greitai, kad nė pats Gordonas nespėjo suvokti. Vieną akimirką jis tiesė kalaviją, o kitą – ašmenys susmigo giliai Tasdarui į krūtinę. Šis greičiausiai nesitikėjo tokio posūkio ir tik stovėjo sustingęs. Pirmą kartą Gordonas jo veide įžvelgė baimę ir vos vos šyptelėjo. Ugnis išsisklaidė, tad žengęs žingsnį atgal jis ištraukė ašmenis. Tasdaras neišleido nė garso, bet susverdėjęs susiėmė už krūtinės, tarsi jam būtų sunku kvėpuoti, ir dar akimirką žvilgtelėjęs į priešininką per kelis metrus atsitraukė. Veidą perkreipė skausminga šypsena, po to jis apsigobė apsiaustu ir tiesiog išnyko iš požemių.



Gordono raumenys atsipalaidavo. Tankiai alsuodamas jis paleido kalaviją ir suklupo ant kelių. Ne, tai dar nebuvo pabaiga, jam reikėjo kuo greičiau dingti iš čia, bet prieš tai turėjo dar šį tą padaryti. Pajutęs grėsmę, Tasdaras pabėgo, palikęs įėjimą į Žemutinius požemius neužkirstą. Tiesa, prie įėjimo neprileido duobė, bet ji nebuvo labai plati, galbūt galėtų pabandyti ją peršokti. Jis žūtbūt privalėjo ištraukti iš ten Raveną ir Godą, niekada sau neatleistų, jei turėtų bėgti, net nebandęs joms padėti. Pakilti buvo sunku, rankos perštėjo nuo nudegimų, mat nukentėjo labiausiai, kai stengėsi apsaugoti galvą, o apskurę drabužiai karojo ant kūno. Gordonas atsitraukė keletu metrų nuo duobės, kad galėtų įsibėgėti, ir netrukus jo kojos atsiplėšė nuo žemės. Tik būdamas netoli krašto jis suvokė, jog galbūt vis dėlto jo nepasieks, o apačioje dugno nebuvo matyti, tikriausiai užsimuštų, jei nukristų, bet nepanikuodamas pačiupo už išsikišusio akmens ir taip perkėlęs savo kūno svorį kita ranka įsitvėrė krašto. Po kojomis byrėjo akmenys, kai jis kapanojosi viršun, bet šiaip ne taip pavyko.



Durys į Žemutinius požemius buvo tiesiai priešais Gordoną, tačiau dar nepriėjęs jis suprato, kad kažkas ne taip. Nuo jų sklido įtartina energija, akimis visai nematoma, bet jis galėjo jausti ją visu savo kūnu. Na žinoma, štai kodėl Tasdaras pabėgo, nes užblokavo praėjimą į požemius, o ne dėl to, kad pripažino pralaimėjęs. Jis niekada nepasiduodavo, visą laiką turėdavo atsarginį planą, o Gordonas dabar bus priverstas palikti tvirtovę tuščiomis rankomis. Tyliai nusikeikęs, jis peršoko atgal ir priėjo paimti Elzaro ašmenų. Žinojo, kad dar reikės kautis, bet neketino jų naudoti. Arela sakė, jog kur kas geriau pataupyti juos rimtesnėms kovoms, tad dabar jis turėjo likti kuo mažiau pastebimas.



Pasišalinti iš požemių neatrodė sunku, nes juose nebuvo nė vieno sargybinio, ir Gordonas svarstė, ar Arela su kitais jau spėjo palikti karalystę ir sargybinių praretėjimas buvo jų nuopelnas. Bet staiga išgirdęs trinktelėjimą atitrūko nuo minčių ir apsigręžęs susidūrė su sargybiniu. Šis kaipmat išsitraukė kalaviją, o Gordonas metėsi į šoną ir plūstelėjo į jo pusę psi energiją. Vyriškis krito ant grindų, bet tučtuojau pašokęs puolė priešininką. Gordonas staigiai sugriebė jam už rankos ir stipriai suspaudė, net iškritęs kalavijas terkštelėjo ant grindų. Netrukus sargybinis buvo prispaustas prie sienos, bet tą pačią akimirką žynys gavo smūgį į galvą ir parvirto ant žemės. Tamsoje jis nelabai įžiūrėjo, tik suprato, kad pasirodė antras sargybinis. Dar vienas smūgis, ir akimirką jam aptemo akyse, o priešais veidą nušvito durklo ašmenys.



– Pas valdovą, – griežtai paliepė sargybinis. – Tučtuojau!



Gordono rankos ėmė švytėti. Kad ir kaip jis nenorėjo naudoti paskutinių likusių galių, apsiginti vis tiek privalėjo. Saugodamasis sargybinis panaudojo durklą, ir kai priešininkas atkišo ranką, norėdamas smogti, ploni ašmenys susmigo į delną. Vyras patraukė durklą į save ir užsimojo dar kartą, bet žynys apsigobė psi skydu ir nubloškė abu priešininkus tolyn. Jie daugiau nebepakilo, tad Gordonas išbėgo pro duris ir pasislėpęs atokesniame užkampyje atsirėmė į sieną. Pakėlęs ranką, jis pažvelgė į kraujuojančią žaizdą, bet jo galimybės buvo ribotos, kad mėgintų ją išsigydyti. Be to, sužeidimas nebuvo toks didelis, kad nesugebėtų ištverti, buvo ir blogiau, ypač tada, kai Tasdaras susmeigė jam į pilvą kalavijus.



Nuo tos minties net pašiurpo oda, bet jis turėjo susitelkti į pabėgimą. Net jei Tasdaras jį ir paliko, Melburnas tikriausiai sustiprino sargybinių pajėgas, nes žinojo, kad jis vis dar čia, Tasdaras juk turėjo tai pasakyti. Tačiau aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios ir Gordonas sėkmingai pasiekė išėjimą iš tvirtovės. Prie vidinės gynybinės sienos neramiai vaikštinėjo sargybiniai, o likusieji šukavo apylinkes, greičiausiai ieškodami jo. Gerokai pasisekė, nes jų nebuvo tiek daug, kiek turėtų, tikriausiai daugumą jų buvo išguldęs Aristėjas su palyda.



Gūdi naktis gaubė Tamsos karalystę, todėl slėptis nebuvo sunku. Gordono apsiaustas vilkosi žeme, o vos pastebimas šešėlis klaidžiojo tarp akmenų. Nors ir ramiai atrodantis veidas patamsyje skendėjo nerimo liūne. Priešais išvydęs du sargybinius, žynys pabėgėjo į šoną ir prigludo prie didžiulio akmens, laukdamas, kol jie praeis pro šalį. Vienas iš jų kažką išgirdęs žengė į priekį. Gordonas akimirksniu sustingęs nustojo kvėpuoti. Išsitraukęs kalaviją, vyriškis lyg tyčia prisiartino prie to akmens, už kurio jis slėpėsi. Ginklui grėsmingai sužvilgus tamsoje, Gordonas tik dar labiau įsitempė. Ploni ašmenys slydo artyn, jis galėjo prisiekti girdintis sargybinio alsavimą jau visai prie pat, ir jį apėmė panika, kad greitai bus pastebėtas ir triukšmas pritrauks visus likusius sargybinius kaip bites prie medaus.



Bet netrukus ginklas nusviro ir žingsniai ėmė tolti. Gordonas atsikvėpė ir judėjo toliau, sėkmingai artėdamas prie išorinės gynybinės sienos, tačiau dar nepasiekęs jos suprato, jog pereiti į kitą pusę nepastebėtam nepavyks. Tupėdamas medžių metamuose šešėliuose mąstė, ką daryti toliau, bet staiga mintis išblaškė panikos kupini šauksmai. Pakėlęs galvą jis akimis sekė sargybinius, kaip mosuodami rankomis jie kažką rodė tiems, kurie saugojo vartus, kol galiausiai visi kartu pranyko už sienų. Gordonas nustebęs išlindo iš savo slėptuvės. Vartai liko visiškai nesaugomi, bet jis nežinojo, ar verta dėl to džiaugtis. Kur jie visi taip staiga dingo? O gal Aristėjas su kitais dar nepabėgo iš karalystės ir vis dar kaunasi, štai kodėl tų sargybinių čia įtartinai mažai? Nes jie visi susirinkę kautynių vietoje?



Visiškai nesuprasdamas, kas vyksta, Gordonas nusprendė nedaryti išvadų ir visų pirma palikti tvirtovės teritoriją, kas buvo išties lengva, nes jau nebesimatė ir apylinkes saugančių sargybinių. Tai jam atrodė įtartinai keista, jie dingo lyg tyčia tada, kai to reikėjo. Stovėdamas prie vartų, jis bandė ką nors įžvelgti tolumoje. Dėmesį atkreipė tik Tamsos karalystės vartų pusėn bėgantys sargybiniai, tie patys, palikę gynybinę sieną nesaugomą. Ir tik tada jis prisiminė lankininkus, kurie šiuo metu turėtų į jį šaudyti, ir pakėlęs galvą pažvelgė aukštyn. Siena buvo per aukšta, kad matytų aiškiai, bet viršuje nesukruto jokia gyvybė. Matyt, čia vyko kur kas aršesnė kova nei jis manė, bet vis dėlto turėjo būti atsargus, tad artėdamas prie vartų stengėsi ir toliau slėptis šešėliuose. Ir tik būdamas visai netoli atpažino Melburno balsą.



– Kas, po velnių, čia vyksta? – paklausė savęs Gordonas ir prigludęs prie gyvenamojo namo sienos atsargiai žvilgtelėjo pro kraštą. Melburnas stovėjo apsuptas sargybinių, ir žynys akimirką pamanė, kad Aristėjas dar nepabėgo iš Tamsos karalystės, tačiau tuojau pat aplankė suvokimas, jog šalia Melburno ne jis. Tik geriau įsižiūrėjęs Gordonas net sustingo iš netikėtumo. Nebuvo jokių abejonių, čia pasirodė Tronheimas, Ateities vartų saugotojas. Tik ką jis čia veikė? Atvyko nukreipti Melburno dėmesį, kad jam pavyktų lengviau iš čia pasprukti? Ar kažkas specialiai jį čia pasiuntė?



– Ko tau čia prireikė? – piktai kreipėsi į Tronheimą Melburnas. – Manai nežinau, kad pasirodei čia tyčia, norėdamas padėti Gordonui?



– Jeigu žinai, kodėl vis dar jo nesučiupai?



– Jam vis tiek nepavyks pasprukti, kol pats saugosiu šiuos vartus, – užtikrintai kalbėjo jis. – O tave reikia gerai pamokyti už įsikišimą, kur nereikia.



– Paleisk iš požemių kalinius, tada paliksiu tave ramybėje, – sugniaužė kumščius vaikinas.



– Nesikišk! – įniršęs Melburnas staigiai puolė artyn ir sugriebė jam už apykaklės. – Geriau dink iš čia, kol negavai galo!



Tronheimas pabandė ištrūkti, bet tvirtos priešininko rankos jo nepaleido, tad po akimirkos jo delnuose žybtelėjo ryški šviesa. Melburnas metėsi į šalį, o Tronheimas iš pašonės išsitraukė lazdą ir jo veidu nuslydo šypsena.



– Pulkite jį! – visa gerkle įsakė sargybiniams Melburnas.



Vaikinas vis dar šypsodamasis lėtai žengė į priekį, o sukaustyti jo žvilgsnio sargybiniai delsė pulti. Galiausiai jis ištiesė į priekį savo lazdą, smaigalį nukreipdamas tiesiai į Melburną. Gordonas nebuvo tikras, ką turėtų daryti, bet nusprendė kol kas likti nuošalyje.