Pro smilgų milą raukosi rūstėjantis dangus.
Šviesybė nykdama brokato mėto skiautes.
Sunkus žinojimas, kad spalis greitai bus —
Pas jokį pranašą nereikia šito klausti.
Dulksnos pavidalu grąžinamas vanduo,
Kurs kibirais iš šulinio išsemtas.
Aistros benykstančios nei pirkti, nei parduot.
Trumpėja žingsnis, ūgtelėja slenkstis.
Su kuo kalbiesi? Šmėklom? Ligomis?
Juk visos apkalbos — kaip kūną ėda sopės.
Į vienutes ruduo kai uždarys,
Ar atsiminsi lengva kaip šypsotis
Iki sulauksi vyno šuliny?
Nes juk ir tas žinojimas jau gautas.
Nejau kaip smilga poterius čeži,
Rūstus dangus kai ima droviai rausti?