Praėjo dar viena diena tarp šių keturių Tamsos tvirtovės požemių grotų, tačiau jokių žinių jie daugiau nesulaukė. Neramiai blaškydamasis aplinkui, Gordonas pažvelgė į ant lovos susigūžusią Arelą, bet ji kietai miegojo. Galbūt net ir geriau, bent kuriam laikui bus atsiribojusi nuo pasaulio. O pačiam užmigti buvo sunku. Kantrybė baigė sekti. Nenurimdamas jis vaikščiojo iš vieno kameros galo į kitą, kartkartėmis rankomis suimdamas virbus ir bejėgiškai žvelgdamas į tamsą, tarytum kažko laukdamas, bet niekas taip ir nepasirodė.



– Gordonai? – Arela suraukusi kaktą pramerkė akis, bandydama jį įžiūrėti.



– Atleisk, jei prižadinau, – apgailestaudamas sukuždėjo jis. – Tiesiog kai pasakei, kad Goda galbūt taip pat čia... privalau ją kaip nors ištraukti.



Arela palengva pakilo nuo lovos, nusibraukė nuo sijono nešvarumus ir priėjo arčiau, taip rodydama, kad daugiau nebemiegos.



– Aš taip pat labai nerimauju. Ir dėl Ravenos, ir dėl Godos, bet kol iš čia neištrūksime patys, nieko negalėsime padaryti, o tie antrankiai tik dar labiau trukdo. Jei būtų koks nors būdas juos nusiimti...



Taip, Gordonas apie tai galvojo jau daugybę kartų, bet nebuvo nieko, su kuo galėtų tai padaryti nesusižeisdamas rankų arba nesukeldamas garso, juk netoliese patruliuojantys sargybiniai tikrai jį išgirstų. Be to, susižeidęs rankas jis neįstengtų deramai naudotis savo galiomis.



– Tu teisi, bet nemanau, jog tai labai padėtų, – sunkiai atsiduso jis. – Jau sakiau, kad praradau didžiąją dalį galių, nes dievai nori perduoti Žynių lazdą Godai. Mano galios būtų per menkos įveikti visus tuos sargybinius ir tuo pačiu saugoti tave. Tasdaras tik ir laukė, kada susilpnėsiu, kad galėtų mane čia įkišti.



Gordonas nusivylęs prisėdo ant grindų ir atsirėmė į šaltą akmeninę sieną. Galvoje sukosi daugybė minčių, kurias staiga nutraukė Arela.



– Bet ar negalėtum kaip nors tų savo galių atgauti?



– Galėčiau, bet prie to turėtų prisidėti Goda. Ji dar nepasirengusi tokiems išbandymams.



Jis nutilęs pasisuko į Arelą, žiūrinčią į grotų pusę, bandydamas suprasti, kaip ji dar neišprotėjo, būdama tokioje vietoje ir manydama, kad galbūt laukia amžinas kalėjimas požemiuose, juk Tasdaras bet kada galės ją sugauti vėl, jei ir ištrūks. Ta tyla priminė jam laikus, kai kartu jie ištisas valandas prasėdėdavo po žvaigždėtu nakties dangumi ir apie nieką nekalbėdavo. Tačiau žodžiai tada nebuvo labai svarbūs, jie turėjo laisvę ir galėjo džiaugtis vienas kitu, negalvodami apie Tasdarą, o dabar to daugiau niekada nebus...



Kai Gordonas atitrūko nuo minčių, Arela jau buvo atsisukusi į jį, tad jis nukreipė žvilgsnį į mažą grotuotą langelį, pro kurį matė tik juodą kaip degutas naktį.



– Privalau taupyti savo galias, nes kuo daugiau jų naudosiu, tuo blogiau bus, – pagaliau prakalbo jis.



– Nori pasakyti, kad bet kada gali prarasti ir tas, kurias turi? – persigando moteris. – Bet tai juk reiškia, kad...



– Man jau nebedaug liko, – vis dar žvelgdamas į langelį liūdnai kalbėjo Gordonas. – Galių taupymas duos man bent šiek tiek daugiau laiko, bet jis galiausiai baigsis. Blogiausia tai, kad Goda to dar nežino, nespėjau jai pasakyti, o ir nežinau, ar ji turėtų rizikuoti savo gyvybe, kad atitaisytų tai, ką pridirbo dievai.



– Bet ką ji turėtų daryti, kad susigrąžintum savo galias?



– Sukurti naują Žynių simbolį. Tada ir vėl galėčiau tapti žyniu, bet tai labai ilgas ir varginantis procesas, o aš tiek laiko nebeturiu. Visų pirma Godai reikėtų išmokti kalvystės, bet ji dar per jauna, kad sugebėtų tai padaryti, be to, kalviai dirba metų metus, kol išmoksta savo amato.



– O ar to negalėtų padaryti kas nors kitas? Koks nors jau įgudęs kalvis?



– Ne, lazdą nukalti privalo Goda, kitaip ji bus neveiksminga, – papurtė galvą jis. – Spėju, kad vis dėlto teks pasitikti savo likimą, tik nesuprantu, kodėl dievai skyrė mums tokį išbandymą.



– Aš... – Arela prislėgta žiūrėjo į Gordoną. Siaubingai troško padėti jam išsikapstyti iš šio beviltiškumo liūno, bet nežinojo kaip. – Kai iš čia ištrūksime, tada ir sugalvosime, ką daryti toliau, gerai?



– Nemanau, kad optimizmas šiuo metu man padės.



– Bet argi tu negali atsisakyti? Ar negali ir toliau tęsti savo pareigos?



– Deja, tai nuo manęs nepriklauso, nes jei neperduosiu lazdos Godai, vis tiek mirsiu, – nusivylęs jis nudelbė žvilgsnį į grindis. – Labai tikiuosi, kad Aristėjas įtikino ją tą lazdą paimti. Ar tau jie nieko apie tai nesakė?



– Pastaruoju metu Goda buvo labai užsidariusi, tad kalbėjome mažai. Be to, kai manėme, kad mirei, kartu su Ravena jos dažnai užsiėmė treniruotėmis ir padarė nemažą pažangą, nes norėjo sustiprėti, jog daugiau neprarastų tų, kuriuos myli. Kai grįši, Goda labai apsidžiaugs... – Arela nusibraukė skruostu riedančią ašarą. – Ir pati vis dar negaliu patikėti, kad tu gyvas.



– Taip, puikiai tave suprantu, – vos pastebima šypsena nuslydo jo veidu. – O kaip mano karalystė? Ar kas nors ją prižiūri?



– Taip, tavo draugas. Kiek girdėjau, dabar ten viskas gerai, bet Aristėjas bando rasti kažką, kas pakeistų jo vietą.



– Taip ir maniau, – atrėmęs galvą į sieną, jis viena ranka prisidengė akis. – Kažin, ar dabar būčiau tinkamas.



– Ar tau viskas gerai? – Arela persigandusi puolė prie grotų. – Privalome tučtuojau ko nors imtis, kol tau nepasidarė dar blogiau.



– Arela, prašau, nurimk, kitaip pati nukentėsi.



– Ne, aš negaliu daugiau čia būti, nebegalime toliau delsti, kol tu visai nusilpsi. Žinau, tai skamba savanaudiškai, bet nenoriu tavęs prarasti. Taip ilgai maniau, kad tu miręs, o dabar, kai pagaliau susitikome... tu ir vėl mane paliksi.



– Neketinu tavęs palikti, Arela.



– Kaip? Kas minutę tu silpsti, o mes sėdime už šių grotų, kai galėtume ieškoti būdo, kaip tau padėti, – moteris atrėmė galvą į grotas, stengdamasi tolygiai kvėpuoti, jos drebantys pirštai slydo per šaltus virbus. – Tu nė neįsivaizduoji, kaip man baisu, aš tave myliu labiau už save pačią, atrodo, jei turėčiau jėgų, padaryčiau bet ką... bet aš tesugebu tik verkšlenti ir nežinau, kiek tu dar ištversi.



– Man nereikia, kad kažką dėl manęs darytum, žinau, kaip tau skaudu... jaučiu.



Arela šiek tiek sutrikusi pakėlė akis. Na žinoma, jie juk turėjo ryšį, ir dabar, kai abu kalėjo už šių grotų, jis ir vėl atsinaujino. Greitu metu ji ir pati ims justi senkančias Gordono jėgas, kaip jis kankinasi, griebdamasis gyvybės šiaudo. Šis ryšys dabar buvo kančia jiems abiem, bet moteris džiaugėsi jį turėdama ir norėjo ištverti visa tai kartu, nors žinojo, kad jei jis mirs, pati vis tiek liks gyva, galbūt ir toliau žeminama Tasdaro. Jau tada geriau mirtų kartu su Gordonu, nei dar kartą patirtų, ką reiškia užsitraukti jo nemalonę. Bet vėlgi, tai tebuvo savanaudiškos mintys. Ji privalėjo gyventi dėl savo vaikų, Gordonas nebuvo vienintelis, kurį mylėjo. O jau praėjo tiek laiko, kai paskutinį kartą matė Rebeką, džiaugėsi tik tuo, jog Gordonas pagaliau žinojo tiesą ir už tai jos nesmerkė. Jis buvo per daug geras, ir jai norėjosi rėkti iš nevilties, nes niekada to nenusipelnė, tiek daug kartų melavo vien tam, kad išliktų saugi.



Gordonas vis dar sėdėjo prisidengęs ranka akis, tarsi nenorėdamas išvalyti visas mintis, susijusias su tuo, kad galbūt jau visai greitai teks atsisveikinti su gyvenimu. Jis taip troško prisitraukti prie savęs Arelą, rasti jos glėbyje paguodą, bet juos vis dar skyrė ta prakeikta kamera. Ir kodėl gi jis turėjo bandyti slėpti savo jausmus, jei vis tiek žinojo, kad niekada nuo jų nepabėgs? Taip tik dar labiau skaudino Arelą, tad reikėjo kažkaip ištaisyti šią klaidą. Likusį savo laiką jis turėjo skirti jai, parodyti, kaip iš tiesų ją myli, nors jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad jiems nelemta būti kartu dėl Tasdaro, juk jis iškart užmuštų juos abu, jei ką nors sužinotų, užtektų net ir menkiausios smulkmenos.



Pakreipęs galvą Gordonas rūpestingai pažvelgė į Arelą. Šviesi jos figūrėlė vis dar stovėjo susigūžusi prie grotų. Ji visuomet rengėsi baltai, ir jis niekada nesuprato kodėl, bet šiuo metu nenorėjo į tai gilintis. Nenorėjo apie nieką galvoti, bet daugybė minčių tarsi vinys kalė į galvą. Sėdėti čia ir nieko neveikti buvo baisiau už košmarą, tačiau kad ir kaip stengėsi sugalvoti kuo geresnį būdą ištrūkti, nesisekė. Tuo metu koridoriuje pasigirdo žingsniai ir Gordonas skubiai pakilo nuo grindų, jo raumenys iškart įsitempė, galvojant, jog ateina Tasdaras, norėdamas ir vėl išsivesti Arelą arba jį. Tačiau prie grotų sustojo Agnesė. Dar apsižvalgiusi, ar niekas neseka, ji pasisuko tiesiai į Arelą.



– Šiąnakt jūsų atvyks išvaduoti, – netikėtai prakalbo ji, bet taip tyliai, kad netoliese esantys sargybiniai jos neišgirstų.



Gordonas su Arela nieko nesuprasdami persimetė žvilgsniais.



– Kodėl mums tai sakai? – nustebusi paklausė moteris. – Maniau, kad tarnauji Tasdarui.



– Aš tik apsimečiau jam tarnaujanti, – suspaudė virbus mergaitė. – Papasakosiu viską vėliau, nenoriu, kad Melburnas manęs pasigestų.



Dar kartą apsižvalgiusi koridoriuje, ji skubiai pranyko tamsoje, ten, iš kur ir atėjo. Arela kurį laiką bandė suvokti, kas čia ką tik įvyko.



– Eliza, – staiga prakalbo ji. – Kaip ir sakiau, ji tikriausiai manęs pasigedo ir suprato, kad pakliuvau čia.



– Tu tikra, kad jai pavyks mus iš čia ištraukti? – sukruto savo vietoje Gordonas.



– Nežinau, ar ji sugebėtų įsibrauti į tvirtovę nepastebėta, bet nemanau, jog sėdėtų ir nieko nedarytų.



– O jeigu vis dėlto nepavyks? – abejojo jis. – Kas tada? Kaip galime būti tikri, kad pabėgsime?



Arela tik dabar susivokė nepasakiusi jam apie Elzaro ašmenis, su kuriais jos su Eliza planavo išvaduoti Liną ir kitus kalinius, tad trumpai nupasakojo, kaip kartu ėjo į Azryato šventyklos požemius jų paimti, bet neradusios nusprendė kreiptis į Vyriausiąją pranašę.



– Tikriausiai Lorenai pavyko aptikti jų buvimo vietą ir Eliza dabar galės bent trumpam sustabdyti Tasdarą, – moteris su viltimi pažvelgė į Gordoną. – Galbūt mes dar turime šansą išsigelbėti.