Raudoni obuoliai rugsėjo saulėj
Liepsnelėm šviečia ant šakų.
Žiūri, stebies – kiek jų prinoko gausiai,
Tokių, kaip niekados gražių.
 
Papuošt galėtų ir šventų Kalėdų eglę,
Tik ar išbus iki tikros žiemos,
Kai parnešta iš miško žaliaskarė
Lempelėmis, žaislais žėruos.
 
Kažkam gal saulė buvo per karšta,
Kažkas gal džiaugės vasara šilta,
Daugiau palinkdavo obels šaka,
Bet nepalaužė raustanti našta.
 
Buvo naktų, kai vėjas baugiai supo
Ir grėsė rytmetį sulaukt jau ant žolės,
Palinkdavo senolė, bet neklupo,
Žemelė duodavo jėgų ir ištvermės.
.................
Supas pulkas sūnaitėlių,
Supas pulkas raudonų,
Gera senai obelėlei
Rudenėlio laukt tarp jų.